Mirtį traukiantis autobusas nebevilios drąsuolių

Iš dykynės Aliaskoje išgabentas senutėlis autobusas, tapęs nesėkmingo bandymo laukinėje gamtoje išspręsti žemiškas problemas simboliu. Jame kone prieš du dešimtmečius mirė amerikietis Christopheris McCandlessas. Ši vieta traukte traukė piligrimus iš viso pasaulio, kurių ne vienas už savo smalsumą sumokėjo gyvybe.

Kelias į niekur

Ch.McCandlesso istorija dažnai lyginama su literatūros klasiko Henry Thoreau memuarais "Valdenas, arba Gyvenimas miške". Tik, žvelgiant šių dienų žmogaus akimis, Ch.McCandlesso likimas atrodo gerokai  tragiškesnis ne vien dėl pražūtingo finalo, bet ir dėl to, kad atspindi šių dienų visuomenės socialines problemas ir vertybes.

1990 m. pavasarį puikiais pažymiais baigęs istorijos ir antropologijos studijas Emory universitete, nė neatsisveikinęs su šeima ir draugais, 22-ejų Ch.McCandlessas leidosi keliauti po Jungtinių Valstijų vakarus. Sutaupytą pusę mokslams skirtos sumos, 24 tūkst. dolerių, jis paaukojo labdarai, todėl į kelią leidosi beveik be pinigų.

Jaunas vyras keliavo per Arizoną, Kaliforniją ir Pietų Dakotą, kartais dirbdavo, kartais neturėjo nė dolerio, nebendravo su žmonėmis, išgyveno ne vieną pavojingą nuotykį gamtoje.

Ramybė: apleistas autobusas buvo tapęs paskutiniais drąsaus Ch.McCandlesso namais – tapo ir jo mirties vieta. / Wikipedia nuotr.

Kelionės finalinis etapas prasidėjo 1992-ųjų balandį, kai Ch.McCandlessas pasiekė Ferbankso miestą Aliaskoje. Paskutinis asmuo, matęs jį gyvą, buvo Jimas Gallienas, pavėžėjęs keliauninką iki Stampido trasos.

J.Gallienas vėliau pasakojo nerimavęs dėl Ch.McCandlesso, bandė įtikinti jį atidėti kelionę, veltui siūlėsi nuvežti iki Ankoridžo, kad nusipirktų keliauti gamtoje reikalingos įrangos ir maisto. Galiausiai balandžio 28-ąją Ch.McCandlessas žengė į trasą. Prisiekusio bėgiko, tvirtos valios jaunuolio kuprinėje buvo 4,5 kg ryžių, 22-ojo kalibro šautuvas, šovinių, keletas knygų, tarp jų – žinynas apie vietos augalus.

Ten, Aliaskos dykrose, netoli Denalio nacionalinio parko, ir nutrūko Ch.McCandlesso pėdsakai. Kas vyko vėliau, iš dalies pavyko atkurti skaitant jo dienoraštį. Ypatingas palikimas – autoportretai, kuriuose vyras įsiamžino turėtu fotoaparatu.

Legendos gimimas

Bevaikštinėdamas Ch.McCandlessas rado apleistą penktojo dešimtmečio laikus menantį autobusą: aprūdijęs mokyklinis autobusas su užrašu "Fairbanks city. 142" tapo naujais jaunuolio namais.

Jo sesuo tikra: brolis neketino likti atsiskyrėliu, norėjo grįžti į civilizaciją, tačiau žuvo tik per nelaimingą atsitikimą, pražudytas gamtos, kurioje norėjęs rasti paguodą ir kurios jis, užaugęs Vašingtono priemiestyje, nepažinojo.

1992-ųjų rugpjūtį vyras ketino palikti savo buveinę, tačiau nepajėgė įveikti tuo metu jau patvinusios Teklanikos upės. Vos už 400 m buvo galimybė persikelti per upę, tačiau Ch.McCandlessas to nežinojo, nes neturėjo žemėlapio.

Gyvendamas gamtoje, vyras mito ne tik randamomis uogomis, augalais, bet ir medžiojo smulkius gyvūnus. Sykį nušovė briedį, tačiau nemokėjo tinkamai paruošti mėsos ir ji sugedo: užuot supjaustęs į nedidelius gabaliukus ir vytinęs, kaip tai daroma Aliaskoje, jis pasinaudojo Pietų Dakotos medžiotojų patarimu ir ją išrūkė.

Rugpjūčio 12-ąją Ch.Mcandlessas paliko paskutinį, 107-osios dienos, įrašą dienoraštyje: "Nuostabios mėlynės." Nuo rugpjūčio 13 iki 18 d. –  tik dienų sąrašas. Per šią savaitę jis išplėšė paskutinį lapą iš Louiso L'Amouro memuarų "Klajojančio žmogaus apšvietimas". Vienoje lapo pusėje buvo ištrauka iš vienos Johno Robinso Jefferso poemos, prie kurios Chrisas prirašė: "Nugyvenau laimingą gyvenimą ir dėkoju Viešpačiui. Sudie ir telaimina jus Dievas!"

Rugsėjo 6-ąją prie apleisto autobuso prisiartinęs vienas briedžių medžiotojas pajuto tvaiką. Netrukus rado miegmaišį su Ch.McCandlesso palaikais. Ant autobuso bolavo lapas su užrašu, prašančiu pagalbos.

Oficiali mirties priežastis – išsekimas. Kai buvo rastas vyro kūnas, jis tesvėrė 30 kg. Manoma, kad gamtoje Ch.McCandlessas išgyveno 114 dienų, buvo surastas praėjus devyniolikai dienų po mirties.

Slėgė šeimos drama

Ch.McCandlesso sesuo įsitikinusi: nors brolis buvo nusiteikęs prieš sumaterialėjimą, jis nenorėjo atsiskyrėlio dalios ir nebuvo koks pašėlęs romantikas – būtent tokia nuomonė vyravo visuomenėje pasklidus žiniai apie tragediją Aliaskoje. 2015-aisiais knygą apie brolį išleidusi moteris atskleidė apie sunkią jų vaikystę, kurios dvasines traumas veikiausiai ir norėjo išsigydyti Chrisas.

Brolis ir sesuo užaugo šeimoje, kurioje stigo ne pinigų, bet meilės. Baisiausia jiems buvę tai, kad tėvas vienu metu turėjo dvi šeimas. Su pirmąja žmona susilaukęs šešių vaikų, jis galiausiai vedė savo ilgametę meilužę, Chriso ir Carine motiną. Tačiau su abiem moterimis ilgą laiką bendravo pernelyg artimai: kai kurie netikri broliai ir seserys buvę panašaus amžiaus kaip ir Chrisas su Carine.

Ši siaubingo melo aplinka, poligamija, tarsi dėmė prislėgė tik tada, kai paauglystėje išsiaiškino tiesą: būdami vaikai Chrisas ir Carine net atostogas leisdavo su savo netikrais broliais ir seserimis. Tačiau namuose augo jausdami fizinį ir psichologinį smurtą: vaikai buvo nuolat kaltinami dėl chaotiškos gyvenimo situacijos.

"Jis nebuvo beprotis. Tai, kad jis pabėgo į gamtą, turbūt buvo sveikiausias sprendimas, – viena interviu sakė moteris. – Aplinkybės, kuriomis jis mirė, siaubingos. Tačiau jis mirė atgavęs ramybę."

Traukė piligrimus

Naujųjų laikų Voldeno istorija įkvėpė gamtininką, alpinistą Joną Krakauerį parašyti knygą "Į laukinį pasaulį". Jis bandė sekti Ch.MaCandlesso klajonių pėdsakais, iškėlė hipotezę, kad jis galėjo apsinuodyti vietos augalais.

1996-aisiais pasirodžiusi knyga įkvėpė Seaną Penną perkelti istoriją į didįjį ekraną. Ch.McCandlessą suvaidino Emile Hirschas. Kino juosta "Laukinėje gamtoje" sulaukė kritikų pripažinimo, buvo nominuota dviem "Oskarams", įtraukta į geriausių 2007 m. filmų dešimtuką.

Scanpix nuotr.

Ch.McCandlessas, kritikavęs pasaulio sumaterialėjimą ir elitarizmą, buvo paverstas stabu, į jo mirties vietą ėmė traukti dar daugiau piligrimų. Prabilta net apie MaCandlesso fenomeną – nepaisydami pavojų, turistai bandė pakartoti jo žygį lygiai taip pat neturėdami nei kompaso, nei žemėlapio.

Žmones iš viso pasaulio masino galimybė prisiliesti prie tikrojo tikrosios tragedijos rekvizito – žvelgti pro kraupios istorijos liudininku tapusio autobuso langus, pasėdėti improvizuotoje Ch.McCandlesso lovoje. Į dykrą Aliaskoje traukė amerikiečiai, brazilai, italai, baltarusiai. Ne vienas jų patys žvelgė mirčiai į akis ar net žuvo.

Šiemet vasarį sraigtasparnis išgelbėjo penkis italus, kurių vienas buvo nušalęs kojas. 2010-aisiais Teklanikos srovė nusinešė šveicarę, pernai toks pats likimas ištiko baltarusę turistę. Šiemet balandį Aliaskos pareigūnai išgelbėjo brazilą, kurio vos neištiko Ch.McCandlesso likimas: maisto atsargų nebeturėjęs, dėl pavasario tirpsmo patvinusios upės nebegalėjęs įveikti upės vyras pasiuntė nelaimės signalą.

Visos šios istorijos privertė vietos valdžią priimti lemtingą sprendimą. Birželio 18-ąją Nacionalinės gvardijos sraigtasparnis lynais pakėlė autobusą ir išgabeno į kol kas neskelbiama vietą. Teigiama, kad po kurio laiko surūdijusi legenda vėl bus prieinama visuomenei, tačiau smalsuoliams nebereikės rizikuoti savo gyvybe.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
komentuojantis pusgalvis. Gaila Tevo-Stanislovo-vienuolio,,tas zmogus isgelbejo ---ne viena.

Jums Tėve klausimas,

Jums Tėve klausimas,  portretas
per kurią skylę labiausiai patinka daryti vyrais?

Tau tėvai

Tau tėvai portretas
Kokie jūs vyrai ten, sėdite ant valdžios sprando ir nieko nedarot.
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių