Duonos kepimas buvo prilyginamas pasaulio sutvėrimui. Pagal iš kartos į kartą perduodamus receptus tris dienas trunkantis ruginės duonos ruošimas laikytas šventu ritualu. Etnologas profesorius Libertas Klimka pastebi, kad šiuo labai svarbiu ir garbingu darbu užsiimti galėjo tik namų šeimininkė, duonos kepalai buvo puošiami kryželiu, o iškeptą duoną raikydavo tik tėvas arba vyriausias sūnus. Duonos kepalas turėjo būti apvalus, kaip pasaulis, o kryželis ant jo žymėdavo keturias pasaulio šalis. Tikėta, kad jokiais būdais nevalia ant stalo padėti apverstos duonos, kad pasaulio tvarka neapsiverstų, o melas netaptų tiesa.

Stebuklingos duonos galios

Tikėta, kad Kūčių vakarienėje dalyvauja ne tik gyvieji, bet ir šeimos mirusieji nariai, tad ir duona buvo ne vien gyvųjų maistas.

Per žiemos šventes ypatingas duonos vaidmuo atsiskleisdavo ryškiausiai – ji laikyta pagrindiniu namų simboliu, suvienijančiu šeimą, nulemiančiu sėkmingus, darnius ateinančius metus, pamaitinančiu ne tik gyvuosius, bet ir mirusiuosius. Pradėdamas Kūčių vakarienę namų šeimininkas padalydavo visiems šeimos nariams po ruginės duonos kepaliuko riekelę, taip sustiprindamas tarpusavio ryšį, pabrėždamas dalijimosi, darnos svarbą, atleisdamas šeimos nariams visų metų nuodėmes. Išsidalinę duoną, namiškiai pabarstydavo ją druska, suvalgydavo ir tik paskui ragaudavo kitų Kūčių patiekalų.

Kūčių vakarą prasidėdavo ilgiausios metų nakties pramogos – būrimai, ateities spėjimai ir ateinančius metus pranašaujančios apeigos. Ir čia ruginė duona turėjo didelę reikšmę. Buvo tikima, kad metai bus skalsūs, jei namų šeimininkas prieš Kūčių vakarienę, nešinas duonos kepalu, apeis aplink namus, pasibels į duris ir prisistatys „Dievuliu su duonele rankoj“.

Tikėta, kad Kūčių vakarienėje dalyvauja ne tik gyvieji, bet ir šeimos mirusieji nariai, tad ir duona buvo ne vien gyvųjų maistas. Nakčiai ant stalo kelias riekeles palikdavo artimųjų vėlėms. Mirusiesiems pamaitinti gamindavo ir vėlių duonelę – kūčiukus. Buvo manoma, kad vėlės neturi kūno, tad jų duonelė būdavo labai maža, bet kūčiukų šeimininkės prikepdavo daug, tikėdamos, kad ir giminės vėlių daug būta.

Bėgant laikui duonos vaidmuo keitėsi

Tremtyje stokodami maisto, paslapčia susiburdavo ir tyliai švęsdavo uždraustas Kūčias, o visos Kūčių vaišės tebuvo nuo pietų sutaupytos, peržegnotos kelios duonos riekelės.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui duona įgavo vilties ir išgyvenimo reikšmę. L. Klimka pasakoja, kad atėjus neramiems laikams duonos vaidmuo pasikeitė: „Karo metais ir pokariu duona turėjo gyvybės kainą. Kuriantis kolūkiams už darbadienį mokėdavo ar ne 70 g grūdų, o lageriuose visas maisto davinys – keli šimtai gramų duonos.“ Bet ir tada lietuviai neprarado dvasingumo. Tremtyje stokodami maisto, paslapčia susiburdavo ir tyliai švęsdavo uždraustas Kūčias, o visos Kūčių vaišės tebuvo nuo pietų sutaupytos, peržegnotos kelios duonos riekelės.

Sovietmečiu žemė buvo nusavinta, todėl ir santykis su duona pasikeitė. Profesorius sako, kad kepama nebe namie, duona prarado šventumą ir papročiai jos nebesaugojo. Net duonos rūšių pavadinimai buvo svetimi – Maskvos, Borodino. Tačiau ir tada atokesniuose Lietuvos kampeliuose moterys kruopščiai saugojo tikruosius duonos receptus, slapta tęsė tautos tradicijas ir stengėsi perduoti savo vaikams šimtmečių pagarbą ir meilę gimtajai duonai.

Išradingi duonos receptai

Žvelgiant į duonos receptus, vienos kepyklos produktų kūrimo vadovė Baltijos šalims Snieguolė Šoblinskienė pastebi, kad lietuvių šeimininkės būdavo labai išradingos ir ypatingomis progomis stengdavosi iškepti gardesnę, saldesnę duoną. „Kiek teko skaityti istorinius šaltinius, buvo naudojamos žaliavos, kurių rasdavo savo daržuose, soduose. Nors pasirinkimas buvo labai ribotas, pasidžiovindavo šeimininkės ir slyvų, ir obuolių. Prabangesni pagardai būdavo bruknės ar spanguolės“, – pasakoja moteris. Neturėdami džiovintų vaisių, duoną saldindavo medumi arba jau nuo XX a. vandeniu plikindami ruginius miltus.

Mėgstantys naujoves taip pat nepamiršta duonos tiek kasdieninėje mityboje, tiek ypatingomis progomis. 

Tradiciniai duonos receptai atgimsta naujais skoniais

Ir šiandien šventiniam stalui dalis lietuvių renkasi ruginę duoną. „Ta tikroji mūsų skalsi, saldi duona su raugu, plikiniu liko mūsų racione, tik pasipildė naujomis madomis – grūdais, sėklomis. Žiemos švenčių laikotarpiu žmonėms norisi ruginės duonos, nes prie tradicinių Kūčių, Kalėdų patiekalų – silkės, žuvies, mėsos, kepsnių ji labai tinka“, – teigia specialistė. Pasak produktų kūrimo vadovės, tradicinės duonos gerbėjai ir šiandien gali rasti duonos gaminių, išsaugojusių autentišką sudėtį ir receptus, nepakitusius jau daugiau kaip 60 metų.

Mėgstantys naujoves taip pat nepamiršta duonos tiek kasdieninėje mityboje, tiek ypatingomis progomis. Išgyvenusi įvairiausius laikotarpius, duona išlieka lietuvių mėgstamu ir vertinamu produktu – tradiciniai receptai atgimsta naujais skoniais, o netikėti duonos ir Kūčių ar Kalėdinių patiekalų deriniai paįvairina šventinių vaišių stalą. Ir galbūt kartu su tauta gyvuojanti duona toliau dirba savo šventą darbą – tyliai vienija prie švenčių stalo susėdusius šeimos narius, sukurdama taiką kiekvieno širdyje, darną šeimoje ir skalsą namuose visus ateinančius metus.