– Pradėkime sekti "Piprės ūkio" istoriją nuo pradžių. Sakėte, kad viskas prasidėjo labai seniai, dar nuo jūsų tėvelio privalomosios karinės tarnybos Sakartvele.

– O taip. 1978 m., kai mano tėtis tarnavo Sakartvele, ten pirmą kartą paragavo tikrosios gruziniškos adžikos. Daug metų, sužavėtas to aštraus skonio, jis ieškojo kažko panašaus, ką ragavo kartu su juo tarnavusio kartvelo šeimoje, ir Lietuvoje. Eureka – maždaug po 30 metų jis rado atsakymą Kauno Žaliakalnio turguje. Tądien jis supirko ir parsinešė namo visas aitriąsias paprikas, kurias tik pavyko rasti. Beje, tuomet viena aitrioji paprika turguje kainavo 1 eurą – taigi, ne tiek jau ir mažai! Kadangi tuo metu aitrioji paprika nebuvo labai populiari daržovė, tai tėtis iš turgaus jų parsinešė net 50. Dar prisipirko prieskonių ir kitų iš draugo pasakojimų girdėtų ingredientų. O paskui prasidėjo kūryba.

– Ar įvairių rūšių aitriųjų paprikų "Piprės" šiltnamiuose atsirado dėl to, kad tas Žaliakalnio turgaus nusiaubimas nebuvo iš pigiųjų?

– Galbūt ir dėl to. O gal nugalėjo smalsumas. Užsimaniau pati pamėginti užsiauginti aitriųjų paprikų. Pradėjau domėtis, kur galima įsigyti kokybiškų sėklų. Tiekėjus radau Nyderlanduose. Atsisiunčiau apie pusšimtį sėklų – nuo paprasčiausių Kajenos ir Chalapos porūšio iki vienų tuo metu aitriausių – datulinių ir 'Trinidad Moruga Scorpion'. Gana netikėtai jau kitą sezoną jų priaugo tiek daug, kad nebeišmaniau, ką su tais aštrumynais daryti. Prisiminiau, kad mano viena geriausių draugių puikiai gamina įvairius pagardus ir marinuoja daržoves. Taigi nuvežiau jai į namus krepšį aitriųjų paprikų ir pasakiau – improvizuok!

Kai manęs žmonės klausia, ar tai, ką jiems siūlau, yra labai aštru, kaskart pasimetu. Tai išties filosofinis klausimas.

Beje, pati Jurgita Mickevičienė – mano draugė – nemėgo aitrių patiekalų, todėl mano prašymas jai buvo nemenkas iššūkis. Taip trise – aš, Jurgita ir jos vyras Raimundas – dirbome aštrumynų bandytojais-degustatoriais gal dvejus metus. Eksperimentavome: ragavome patys ir savo pagardais vaišinome draugus. Nors tuo metu didesnė dalis ragautojų mūsų aštrų triūsą kritikavo ir sakė, kad Lietuvai tai netinka, kad lietuviams reikia daug švelnesnio skonio pagardų, vis dėlto nelikome nepastebėti. Vis daugiau mažų restoranėlių ir išskirtinių parduotuvių domėjosi "Piprės" aštrumynais ir prašė mūsų produkcijos. Taigi, jau po trejų metų mūsų 6 a šiltnamyje augo apie 2 tūkst. daigų. Auginome apie šešiolika porūšių, iš kurių penkios buvo tikros aitrumo bombos.

– Sakoma, kad Rytų virtuvėje patiekalą turi sudaryti net penki skoniai, iš kurių nei vienas negali būti labai stiprus ir užgožti likusiųjų.

– Būtent. Aštrumas turi būti tik viena iš sudedamųjų pagardo dalių. Kai manęs žmonės klausia, ar tai, ką jiems siūlau, yra labai aštru, kaskart pasimetu. Tai išties filosofinis klausimas. Juk vieniems tas pats aštrumas yra labai stiprus, o kiti norėtų dar aštriau – maksimumo... Mano galva, aštrumo pajautimas patiekaluose turi būti toks subtilus, kad jis neužgožtų kitų skonių. Štai kodėl kuriant pagardus su aitriosiomis paprikomis reikia viską labai atsakingai apskaičiuoti.

– Sakėte, kad virtuvėje jums patinka eksperimentuoti. Ir niekada nežinote tiksliai, kiek gramų ir mililitrų dėti, pilti, maišyti.

– Visada improvizuoju, todėl geriau neklauskite manęs, kiek ir ko dėti. Viską makaluoju iš akies ir pagal skonį. O su pyragais man visai prastai... Niekada nesilaikau tikslios receptūros: vis kažko per daug arba per mažai įmaišau.

– Kasdieniame gyvenime jus dažnai lydi žodžiai "aštru, aitru". Ar esate aštrių įspūdžių mėgėja? Gal teko patirti jų asmeniniame gyvenime ar versle?

– Kurgi ne... Tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme. Pirmą kartą malant džiovintas datulines ir 'Trinidad Moruga Scorpion' aitriąsias paprikas teko gerokai sunerimti dėl savo sveikatos. Atidarius malyklę, nors ir dėvėjau kaukę, akinius, pirštines, chalatą, – aitriųjų paprikų dalelės pateko man į nosį. O kai nusiėmusi kaukę ją dar patryniau, išsyk pradėjau čiaudėti ir nevalingai ašaroti. Teko nusiimti ir akinius… Buvo baisu, trūko oro. Tą vakarą netgi skaudėjo plaučius, bet, laimei, viskas baigėsi laimingai.

Kitąsyk, berods prieš dvejus metus, buvo suorganizuotas pirmasis Lietuvoje aitriųjų paprikų ragavimo čempionatas. Jame tikrai netrūko aštrių įspūdžių ir... ašarų. O versle? Na, čia visokių aštrumynų pasitaiko dėl nežinojimo. Bet kaip aštrus patiekalo skonis burnoje anksčiau ar vėliau išnyksta, taip ir verslo aštrybių kampai yra nugludinami, o problemos išsprendžiamos.

Šie metai "Piprei" buvo tikras iššūkis. Kadangi reikėjo keisti šiltnamio vietą ir sėti naujai atsisiųstas aitriųjų paprikų sėklas, karantino padarinius mes pajutome gerokai anksčiau nei kiti. Dar lapkritį užsakytos sėklos neatkeliavo, o kol išsiaiškinome situaciją ir pradėjome laukti naujos siuntos, darbai sustojo. Šįmet, deja, aitriųjų paprikų teko skolintis iš kitų ūkininkų.

– Ar mėgstate keliauti? Galbūt jūsų kelionės turi ir užslėptą kulinarinį motyvą?

– Keliauti be galo mėgstu. Jei atvirai, pirmieji aštrūs receptai būtent ir gimė besiblaškant po Italiją, Vengriją. Kaip matote – ne po Rytus. Italijoje, paragavus nuostabiai marinuotų alyvuogių, mano draugę ir receptų kūrėją Jurgitą pagavo įkvėpimas, tad ji sukūrė tobulą marinatą "Piprės" daržovėms. Dabar jis – vienas mūsų mėgstamiausių.

Verslas kaime – gera idėja, bet ji turi būti nuodugniai apgalvota ir tau patraukli.

– Šiais laikais kulinarijai ribų nėra. Galima rasti ir aštrių ledų, ir aitraus skonio desertų. Taip jums patinka tokia maisto politika?

– Netikėti skonių deriniai man labai patinka. Vienas iš mano mėgstamiausių gardumynų – tai moliūgų džemas su aitriosiomis paprikomis, mėtomis ir citrina. Paprastai juo gardiname sūrius, dedame ant paukštienos patiekalų. Bet vienais metais mugėje šalia mūsų žmonės prekiavo minkštais, prileidžiamais į vaflinius ragelius ledais. Tai buvo juoko, kai jaunimas nusipirkdavo ledo ragelį, o tada eidavo prie mūsų ir prašydavo moliūgų džemo su aitriosiomis paprikomis, kurį tepdavo ant viršaus...

Kaip matote, skonių eksperimentams šiais laikais ribų nėra. Taip pat turime draugų, kurie gamina obuolių sūrius, ir, spėkite, koks yra vienas jų gamybos ingredientų? Aišku, kad aitriosios paprikos! O šaltalankių augintojai verda uogienes ir mielai aštrina jas aitriosiomis paprikomis. Netgi žinau, kad yra tokio aštraus medaus – nagi, su aitriosiomis paprikomis receptas. Vienais metais draugai, kurie gamina rankų darbo saldainius, taip pat pas mane užsisakė džiovintų aitriųjų paprikų ir jomis skanino savo saldainius. Todėl mane labai džiugina, kad lietuvių ūkininkai ir vietos verslininkai nevengia eksperimentuoti, išradinėti netikėčiausių skonių su aitriosiomis paprikomis.

– "Piprės" ūkyje dirbate pati? Ar mėgstate gyventi ūkiškai?

– Pagrindiniai "Piprės ūkio" pagalbininkai – artimiausi šeimos nariai ir, žinoma, draugai. Negyvenu ūkiškai – turiu omeny, kad manęs su botais ir nutįsusiu megztiniu prie šiltnamių nepamatysite. Gal bus kiek netikėta, bet dirbu aš visai ne ūkiškoje srityje. Esu Kauno rajono Raudondvario kultūros centro kultūrinių projektų vadovė. Tad bendravimas su žmonėmis mano viena mėgstamiausių veiklų. Kaip matote, tiek tiesioginiame darbe, tiek ir "Piprės ūkyje" yra daug bendrų dalykų. Juk būtent per žmones vyksta informacijos sklaida, pasidalijimas žiniomis, bendradarbiavimas, bendrų sprendimų ieškojimas.

– Šiais laikais daug jaunų veiklių žmonių palieka miestus ir keliasi gyventi bei kurti naujų verslų į užmiestį, gamtos apsuptį. Ar Laura Garšvaitė – viena iš jų?

– Turbūt viskas priklauso nuo to, kaip labai to nori. Verslas kaime – gera idėja, bet ji turi būti nuodugniai apgalvota ir tau patraukli. Didžiausias iššūkis tokiems verslininkams – kaip paliesti kliento širdį, kad jis liktų sužavėtas tavo produkcija ir nuolat pas tave sugrįžtų. Manau, kad bet kokio sėkmingo verslo paslaptis – tikėti tuo, ką darai. Ir negalvoti apie pinigus – nemanyti, kad po metų kitų tavo verslas klestės ir tu būsi milijonierius.

Kiekvieną verslą reikia auginti kaip tą paprikos daigelį – pradedant nuo sėklytės ir baigiant paties augalo derliaus nuėmimu. O ir nuėmus dar reikia žinoti, ką su tuo derliumi daryti. Kas be ko, patirtis čia labai svarbi. Bet ji ateina su metais. Mus dominančios informacijos turime daug, tačiau ne visuomet viskas susiklosto taip, kaip būna parašyta. Čia panašiai kaip su tuo eksperimentiniu mano pyragu. Tarkim, sugalvojau jį išsikepti, bet padauginau miltų. Ups! Nepavyko. Taip ir versle. Gerai mokėti improvizuoti, bet kartais reikia ir tikslumo. Verslas yra tarsi aitvaras ir jo valdytojas. Vėjas – tai klientas, kuris tą aitvarą pagavo, o žmogus, kuris valdo aitvarą, – tai verslininkas... Aš tikiu, kad jei nepavyko to aitvaro suvaldyti iš pirmo karto, turi bandyti iš naujo.

Aitrieji Piprės pagardai

Aitrusis troškinys "Habanero"

Reikės: 1 datulinės paprikos, 1 nedidelės morkos, 1 saliero stiebo, 2 česnako skiltelių, saujelės saulėgrąžų sėklų, šviežio smulkinto baziliko, alyvuogių aliejaus kepimui, prieskonių pagal skonį.

Kaip gaminti:

Improvizacija! Neiškentėjau ir smulkiai supjausčiau dar neprinokusią datulinę papriką. Pridėjau 1 smulkintą nedidelę morką, saliero stiebą, 2 česnako skilteles. Viską pakepinau ant stiprios ugnies, tada švystelėjau keptuvėn saujelę saulėgrąžų sėklų ir saują šviežio smulkinto baziliko. Vėl viską pakepinau tyrame alyvuogių aliejuje. Pabarsčiau stambia druska ir grūstais įvairių porūšių pipirais.

Šis aštrus mišinys labai universalus: galite juo pagardinti šviežias salotas, dėti ant makaronų, sumuštinių, žuvies, jautienos, kiaulienos, karštų daržovių. Skanaus!

Tuno salotos su aitriosiomis paprikomis

Reikės: didžiulės saujos mėgstamų salotų, saujos vyšninių pomidorų, kelių putpelių kiaušinių, 1 skardinės tuno aliejuje, Chalapo paprikos, tarkuoto kietojo sūrio.

Kaip gaminti:

Į lėkštę gražiai sudėkite salotas, supjaustytus pomidoriukus, putpelės kiaušinius, o ant viršaus išdėliokite tuną ir smulkiai pjaustytus Chalapo paprikos gabalėlius. Baigiamajam skonio akcentui užtarkuokite kietojo sūrio. Improvizuokite, kad viskas patraukliai ir skaniai atrodytų. Juk iš pradžių valgome akimis!

Burokėlių salotos su marinuotomis Chalapo paprikomis

Reikės: 2 virtų smulkiais kubeliais pjaustytų burokėlių, 1 didelės kriaušės (taip pat supjaustytos smulkiais kubeliais), graikinių riešutų aliejaus (tiks ir kitas jūsų mėgstamas), saujelės gražgarsčių, paskrudintų saulėgrąžų sėklų, marinuotų aitriųjų paprikų – Chalapų.

Kaip gaminti:

Šios salotos labai skaniai atrodo mažuose stiklainėliuose arba stiklinėse taurėse. Iš pradžių reikia sudėti smulkiais kubeliais pjaustytus burokėlius ir pabarstyti juos druska. Tada sluoksniuoti kitus ingredientus – t.y. dėti smulkintos marinuotos Chalapo paprikos, paskui – smulkintos kriaušės, ir vėl pakartoti paprikos. Baigus sluoksniavimą reikia užpilti šaukštą Chalapo paprikų marinato ir pagražinti salotų viršų paskrudintomis saulėgrąžomis ar kedrinėmis pinijomis. Papuošti gražgarsčių lapeliais, saulėgrąžų daigais arba liucerna. Viską apšlakstyti mėgstamo aliejaus užpilu. Leisti pastovėti pusvalandį ir… skanaus!

Nealkoholinis mochito kokteilis su aitriosiomis paprikomis

Jei niekada nebandėte, siūlau pamėginti ir aitriąja paprika pagardinti nealkoholinius kokteilius.

Reikės: 1 banano, 1 obuolio, 2 apelsinų sulčių, kelių mėtos lapelių, šiek tiek itin aitrios geltonosios datulinės paprikos (pagal skonį).

Geltonoji datulinė paprika turi nuostabų aromatą, kuris primena citrusinių vaisių, meliono ir mango kvapą. Jis apgaulingai vilioja paragauti, tačiau vos pradėjus kramtyti nustebina savo aitrumu. Tad į kokteilį datulinės paprikos dėkite labai labai nedaug – užteks vos 3 mm skersmens gabalėlio. Atminkite, kad paprika pagal skonio aitrumą turi nuo 100 tūkst. iki 350 tūkst. aitrumo vienetų. Mums visiems gerai pažįstama Chalapo paprika – tik 3 500–8 000 aitrumo vienetų.

Nealkoholinis mochito kokteilis su aitriosiomis paprikomis gaminamas labai paprastai. Bananas su obuoliu nulupami, obuolys išdorojamas, o paskui viskas smulkiai supjaustoma ir sudedama į plaktuvą. Aštraus!