Quantcast

Senovinis kinų kardas: kodėl juo uždrausta treniruotis kovos menų mokyklose?

  • Teksto dydis:

Susidomėjimas Rytų kultūra ir istorija neblėsta, todėl pasaulyje vis dar yra daug tradicinių kovos menų mokyklų. Jose entuziastai mokosi valdyti senovinius ginklus ir kartais jais treniruojasi vienas prieš kitą. Tik ne šiuo kardu – nors tai yra tradicinis Šiaurės Kinijos ginklas, juo mokiniai poromis nesitreniruoja.

Tai – tradicinis kinų kardas su kabliu, dar vadinamas fu tao, hu tou gou arba šuang gou. Šie kardai kartais vis dar naudojami pasirodymams – meistras mojuoja kardu ore, braižydamas įvairias figūras ir demonstruodamas, kaip gintųsi nuo įsivaizduojamo priešininko kirčių. Tuo tarpu kiti kardai dažnai naudojami ir kur kas intensyvesnėms treniruotėms vienas prieš vieną. Kardai su kabliais turi per daug aštrių, smailių galų, kuriais būtų per daug lengva netyčia sužeisti treniruočių partnerį ar save – teisingų, saugių pozicijų yra visai nedaug.

Tokie kardai visada naudojami poromis. Naudotojo ranką saugo riesti ašmenys su smailiais galais, o pagrindinių ašmenų gale – smailus kablys. Taip pat kitame rankenos gale – dar vieni trumpesni ašmenys. Taigi, nepatyręs žmogus tokiu kardu turi mosuoti itin atsargiai, nes jis gali sužeisti net tada, kai atrodo, kad yra laikomas teisingai.

Tiesa, šis kardas su kabliu yra galandamas pakankamai keistai. Ranką saugantys trumpi ir riesti ašmenys dažnai nėra galandami, nes jie naudojami blokuoti priešininko kirčiams. Kablys taip pat gali būti galandamas arba negalandamas – priklauso nuo kardo savininko pasirinkimo. Net ir visa kardo nugarėlė gali būti negalandama, taip paliekant vienintelius aštrius ašmenis po tuo dideliu piemens lazdos formos kabliu.

Pats kablys, beje, kaip manoma, buvo skirtas priešininkams pargriauti. Iš pradžių tradicinių kovos menų meistrai manė, kad kabliais turėtų būti sugaunamas priešo kalavijas, tačiau dėl tokio dizaino ir kampų, kuriais šie kabliai suformuoti, sugauti kitus ašmenis būtų pakankamai sudėtinga. Profesionalūs kinų kariai tokių kardų niekada nenaudojo.

Nors manoma, kad tai yra senovinis ginklas, galimai atsiradęs XII-XIII amžiuje, vieninteliai išlikę pavyzdžiai buvo pagaminti XIX a. pab. arba XX a. pr. Tiesa, jie buvo aštrūs, todėl galima spėti, kad šie ginklai nebuvo gaminami kaip dekoracija. Tačiau šiais laikais tai – vienas šiurpiausiai atrodančių istorinių šaltųjų ginklų.

 

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių