Peniero ežeras (Lake Peigneur) – maždaug 455 hektarų ploto vandens telkinys, kuris kadaise buvo populiarus tarp vandens pramogų gerbėjų. Vos 3 metrų gylis šį gėlą ežerą pavertė pakankamai saugiu ir jis buvo pilnas žuvies. Šalia ežero yra botanikos sodas, parkai ir šiaip gražios pasivaikščiojimo vietos. Tiesa, čia pat veikė ir pramonė – Peniere visada sukiojosi kelios krovininės baržos, o šalia jo nuo 1919-ųjų buvo druskos kasyklos.

Luiziana yra turtinga druska. Po žeme čia yra didžiuliai druskos klodai, susiformavę į kupolus, kurie prilygtsa aukščiausiems planetos kalnams. Dalis druskos kasyklos šachtų yra ir po ežeru. Tiksliau, buvo.

1980 metais „Texaco“ ežere vykdė gręžimą – ieškojo naftos telkinių. Kadangi ežeras buvo seklus, tai buvo pakankamai paprastas darbas. Vienintelis dalykas, kurio reikėjo vengti, buvo didelis druskos klodas, kuriame ir buvo požeminė kasykla. Turbūt jau suprantate, kas nutiko.

Lapkričio 20 dieną 35 cm grąžtas įstrigo druskoje. Gręžimo platformos darbininkai buvo nustebę, nes pagal planus druskos jie dar neturėjo pasiekti. Netrukus visa platforma pasviro ir jiems teko evakuotis. Jie nuo kranto matė, kaip didelė gręžimo platforma tiesiog pranyko tariamai sekliame ežere.

Tuo metu kasykloje nieko neįtariantys darbininkai virš galvų pastebėjo tai, ko niekada nenorėjo matyti – per lubas besisunkiantį vandenį. Per skylę lubose į kasyklą plūstelėjo pavasarinį sniegą primenanti ištižusi druska ir 55 kalnakasiai ėmė evakuotis. Gerai tai, kad evakuacijos procedūros buvo gerai apgalvotos, o keli didvyrių širdis turintys vyrai padėjo kitiems. Niekas nežuvo, 6 druskos kasyklos darbuotojai vėliau gavo apdovanojimus už drąsą ir pasiaukojimą.

Tuo metu Penieras nyko viduryje susiformavusiame sūkuryje. Jis tarsi paties velnio gerklė siurbė viską – netrukus jame pranyko 11 didelių krovininių baržų. Stebėtina, tačiau niekas nežuvo. Baržų įgulos ir ežere žvejoję žmonės spėjo pasprukti ir iš toli stebėjo, kaip 9 milijardai litrų vandens kažkur pranyksta.

Netrukus ėmė irti krantas, į vandenį krito šimtamečiai medžiai, botanikos sodo šiltnamiai. Natūralu – ta maža skylė su laiku vis didėjo ir ežero dugnas įgavo naują formą. Kasykla, su visa joje buvusia įranga, tiesiog pranyko, o iš jos plūstantis oras baubė per kasyklos įėjimus. Galiausiai čia susiformavo 120 metrų aukščio fontanai. O tada prasidėjo dar keistesni dalykai.

Peniero ežeras kanalu yra susijungęs su Meksikos įlanka, kuri yra Atlanto vandenyno dalis. Perteklinis ežero vanduo tuo kanalu nutekėdavo į vandenyną. Tačiau dabar vieta, kur kadaise buvo Peniero ežeras, buvo daug žemesnė už kanalą. Taigi, į Penierą ėmė plūsti Atlanto vandenyno vanduo, kuris, kaip žinote, yra sūrus. Kanalo vandeniui pakeitus tekėjimo kryptį ežere susiformavo 50 metrų aukščio krioklys. Prireikė dviejų dienų, kad ežeras ir kasykla prisipildytų ir nuo to laiko jis yra sūrus.

Žmonės kartais spėlioja, kad sūrus jis yra dėl ištirpusių druskų, tačiau panašu, kad tai – tik vandenyno druskos. Kai išsilygino slėgis, į paviršių pakilo 9 iš 11 baržų. Darbininkai grįžo kasti druską, tik jau ne iš po ežeru esančių kasyklų. Druska čia buvo kasama iki 1986-ųjų.

Kas kaltas dėl šios katastrofos, kuri pakeitė Peniero ežerą, visą jo gyvybę ir aplinkines teritorijas? „Texaco“ ir gręžimą vykdę rangovai druskos kasėjams „Diamond Crystal“ sumokėjo 32 milijonus dolerių. Dar 12,8 milijonai buvo sumokėti botanikos sodui ir kitiems nukentėjusiems. Įrodymai nuskendo kažkur ežero dugne, tačiau akivaizdu, kad buvo padaryta klaida – gręžimas buvo vykdomas ne ten, kur buvo suplanuotas iš anksto.