Žmones teigia, kad seniau manydavo, jog naršymas juos veikia kaip terapija nuo darbų, įtampos, tačiau pastaruoju metu supranta, kad tai tampa priklausomybe, kuri trukdo susikaupti net darbo metu, išblaško miegus ir priveda prie košmarų.

Apie naršymo priklausomybę pokalbis su Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro doktorante Dovile Šimkute.

– Ar jau galima naršymą internete lyginti su mus žalojančiomis priklausomybėmis?

Vaikus žymiai dažniau kamuoja košmarai.

– Taip. Tokių lyginimų yra. Pagrindinis skirtumas – klasikinių priklausomybių atveju yra psichoaktyvioji medžiaga, prie kurios priprantama. Natūralu, elgesio priklausomybių atveju jų nėra. Tačiau matome, kad smegenis veikia labai panašūs mechanizmai. Pažeidžiamos tos pačios struktūros kaip ir priklausomybių metu. Prarandama kontrolė, laiko nuovoka, negalima atsispirti.

– Ar naršyti prieš miegą yra tas pats, kaip paskaityti knygą?

– Knyga neturi mėlynai šviečiančio ekrano. Skaitydami turime nuosekliai susikaupti, išlaikyti dėmesį. O internete stimuliacija nuolatinė, patiriama daug stimulų, kurie sužadina smegenis. Jeigu neatsispiriama ir vietoj miego naršoma – perteklinė stimuliacija išskiria adrenaliną, kortizolį ir sužadina nervų sistemą. Smegenis palieka superaktyvias.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kas atsitinka, kai užmiegame panaršę?

– Pirmiausia, sunku užmigti. Miego ciklai ir architektūra neišlaikoma. Miego metu vyksta gyvybiškai svarbūs procesai, kad mūsų smegenys efektyviai funkcionuotų dienos metu. Jei naršome iki 1 val., atsikeliame anksti į darbą ar universitetą, prarandame dalį miego, kuris mums būtinas, kad atsikurtų fizinė ir psichikos sveikata.

– Ar smegenys atsipalaiduoja per miegus nuo virtualiųjų vaizdų? Kaip vyksta šis procesas?

– Vaikai labai dažnai yra įtraukti į agresyvų turinį – kompiuteriniai žaidimai, vaizdo įrašai. Vaikus žymiai dažniau kamuoja košmarai.

– Ką daryti?

– Pats laikas internete nėra problema, jei kontroliuojama ir pasirūpinama visomis kitomis veiklomis. Internetas neišvengiamas ir jo nereikia demonizuoti. Tačiau, kai tai kenkia, reikia prevencijos, kad tai netaptų žalingu įpročiu, turime sąmoningai stabėti ir objektyviai vertinti skaitmeninio naudojimo priemones. Kai matome, kad tai tampa problema, turime nusistatyti ribas, kad galėtume padėti sau tai kontroliuoti: nesinešti telefono į lovą, prieš miegą kelias valandas juo nesinaudoti. Dienos metu, jei prarandame laiko nuovoką naršydami ar žaisdami kompiuterinius žaidimus, galime nusistatysi laiko ribojimus. Yra būdų, kaip sau padėti. Informacijos yra, rekomendacijų irgi daug. Tačiau jei jau kalbame apie problemą, kai patiems nebepavyksta kontroliuoti, – reikia kreiptis į specialistus.