– Tačiau, kai dėvimos technologijos taps populiarios, elegantiškos ir jų bus visur, ar jos netaps lygios mados industrijai ir nebus kuriamos tik dėl pinigų?

– Tai neišvengiama. Manau, kad mada pradės kreipti didesnį dėmesį į dėvimas technologijas ir jas pritaikys. Išlieka didysis klausimas – kodėl? Koks pritaikymo būdas? Galbūt yra kažkas, ką norėtume žinoti apie savo aplinką? Kūnus? Žinoma. Ar galime tai padaryti? Tai dar vienas įdomus klausimas. Žinoma, yra tam tikrų sveikatos būklių, apie kurias norėtume žinoti, bet tada kyla papildomų klausimų – kiek galima tuo pasitikėti ir kada nustoti pasitikėti savo pojūčiais? Įsivaizduokite, visuomet lauktumėte, kad kažkas už jus viską padarytų. Tai kelia riziką. Reikia nuspręsti, kaip šias technologijas kurti etiškai. Technologijose šiuo atžvilgiu geros patirties neturime.

Pavyzdžiui, „Google“ skyrė daug pinigų, kad jų išradimas „Google Glass“ būtų reklamuojamas kaip madingas aksesuaras. Jie bandė šiuos akinius įtraukti į mados pasirodymus. Jie netgi susitarė, kad mados žurnalų redaktoriai šiuos akinius dėvėtų. Bet ar iš tiesų norėtume, kad, kalbantis su žmogumi, jis tikrintų savo užrašus, elektroninį paštą? Ar norėtumėte būti su savo vaikinu ir net nežinoti, ar jis tikrina rungtynių rezultatą, ar iš tiesų su jumis vakarieniauja? Ne. Visa tai beprotiška.

Ar tai nuostabu? Jei aš remontuoju lėktuvą ir per specialų ekraną galiu matyti kiekvieną laidą, esantį lėktuve, žinoma, tai neįtikėtina. Mums trūksta konteksto suvokimo ir tai veda iš proto.

– Kokias pagrindines savybes privalo turėti naujas išradimas, kad jis atrastų vietą rinkoje?

– Manau, kad visų pirma tai turėtų spręsti kokią nors problemą. [...] Tai turi padėti žmonėms jaustis geriau. Tai turėtų teikti malonumą, mažinti nuobodulį. Nekalbu apie tai, kad technologijos turėtų sumažinti globalinį atšilimą, nors tai ir būtų nuostabu.

Kitas svarbus aspektas – tai turi būti gerai apgalvota. Būtina suvokti visą sistemą. Kokia visa istorija? Apie tai reikia galvoti holistiškai. Deja, daug tokių pavyzdžių neturime. Vienas jų – neseniai sukurta medžiaga, kuri yra panaši į putplastį, bet nuo smūgio ji sukietėja. Tai jau naudojama gaminant motociklininkų, ledo ritulininkų įrangą. Be to, tai turi perspektyvų – ši medžiaga gali būti naudojama vyresniems žmonėms skirtų drabužių pamušalui. Reikia sukurti kažką, kas pritraukia. Reikia suprasti vartotojus – ko jie nori, kokios jų svajonės.

– Ar Jūs tikite, kad žmonėms dėvimų technologijų reikia?

– „Reikia“ – per stipriai pasakyta. Nemanau, kad mums jų reikia. Manau, kad mes jų norime, jos mus žavi. Manau, kad yra tiek daug žmonių, dirbančių su dėvimomis technologijomis ir informacija, jog labai svarbu užtikrinti, kad išradimai netaptų nežmoniški.

– Minėjote, jog nereikia, kad už mus viskas būtų padaroma, tačiau, jei technologijos mums pasakys, ar mes sergame, ar ne, ar ką tik sutiktas žmogus mums tinka, ar tai nepavers mūsų robotais?

– Būtent tai ir yra pagrindinis pavojus. Kaip galime su juo kovoti kaip vartotojai, dizaineriai, technologai? Žinoma, grėsmė yra ir ta, kad mes tikimės, jog galime surinkti visą informaciją, visus duomenis apie save ir savo aplinką, nes tuomet turėsime daugiau įžvalgų. Pati informacija bereikšmė. Mašinos mums teikia informaciją, žmonės – įžvalgas.

Jau dabar kompanijos susijungia, kad galėtų surinkti daugiau informacijos ir sukurti paveikslą to, kas tu esi, bet tai supaprastinta. Iš kur žinai, kad turi visą informaciją? Iš kur gali žinoti, kad tas žmogus tikrai tau tinka? Gal tiesiog įtakos turi tai, kad šiandien saulėta diena ir dėl to tu laimingas? Yra daug veiksnių: oras, hormonai, naujienos, įvykiai. Jų skaičius begalinis.

– „Gopogle Glass“ įvardijote kaip vieną iš populiarų dėvimų technologijų pavyzdžių. Gal galite paminėti daugiau pavyzdžių, kuriuos galbūt jau naudojame?

– Daugiausia tokių pavyzdžių galime matyti sporte. „Under Armour“ neseniai išleido tai, ką jie vadina „Sveikatos dėže“ (angl. Healthbox). Joje yra svarstyklės, apyrankė, dirželis. Šie įtaisai renka skirtingą informaciją, kad nustatytų, kaip jums sekasi sportuoti. Yra bent kelios įmonės, kurios kuria kompresinius marškinėlius. Tai gera idėja, nes šis drabužis gali rinkti informaciją apie organizmo būklę. Yra bendrovė, gaminanti kojines, kurios, jums bėgant, analizuoja, kaip tai darote. Vėliau duodami patarimai, kaip būti geresniu bėgiku.

Įdomu tai, kad visos apyrankės, kurios dabar yra dėvimų technologijų rinkoje, tampa vis išvaizdesnės. Seniau tai tebuvo plastikinė juostelė, net nebuvo smagu ją nešioti. Dabar tai panašėja į papuošalus, atrodo daug rafinuočiau.

Bėda, kad dauguma žmonių, kuriuos pažįstu, yra apsėsti informacijos rinkimo, bet jie nesugeba jos suprasti, nežino, ką ji reiškia. Daugumai žmonių tai yra papildoma motyvacijos priemonė, priminimas. Manau, kad esmė vis dėlto yra ne pati informacija, o psichologinis triukas.

– Technologijos mus apgauna ir priverčia stengtis būti geresniais žmonėmis?

– Taip, būtent, bet tai yra gerai. Labai svarbu suprasti žmogaus psichologiją ir kaip apgauti smegenis. Tokiu būdu galime būti geresni pačiai planetai. Reikia suprasti, kas tas vartojimas: ar mums tikrai reikia 50 marškinėlių, ar puikiai galime išsiversti su penkeriais? Šiuos įrenginius galime vadinti sąmoningumo įrenginiais.

– Nors, kaip sakėte, spėti ateitį – kvailių darbas, kokią vis dėlto ją matote?

–  Iš tiesų nežinau. Tai labai sunkus klausimas. Galiu sugalvoti niūrių istorijų, kaip žmonės, vos išlipę iš metro, išsitraukia savo telefoną. Tačiau galiu sugalvoti kitų istorijų, kaip žmonės susirenka kaip bendruomenė, dalijasi informacija.

Dažnai girdžiu žmones sakant, kad pasaulis blogėja. Ar tikrai? Nežinau, ar mano močiutė, kuri išgyveno du pasaulinius karus ir holokaustą, gyveno geriau. Žmonės mirdavo dėl nieko. Šveicarijoje moterys negalėjo balsuoti iki 1971 m. Manau, kad viskas gerėja arba viskas taip pat, bet pasisuka į kurią nors vieną pusę.

Norėčiau matyti sąmoningesnę ateitį, naudojančią nuostabius išradimus, kuriuos jau turime, kad žmonės galėtų gyventi linksmiau, kad būtų labiau susiję, daugiau bendrautų, kad rūpintųsi aplinka, atskirtais žmonėms. Tikiuosi, kad technologijos gali mus labiau sujungti. Dėl to nekyla klausimų.

Aš neatsakiau į klausimą. Nežinau, kokią ateitį matau. Noriu tikėti, kad būsime vieningesni, sąmoningesni. Turiu tikėti, kad, kuo daugiau žinosime apie tai, ką patiria žmonės, kuo geriau suprasime, kaip viskas vyksta, tuo geresni tapsime. Deja, yra žmonių, lyderių, kurie tokie nėra.

– Dauguma žmonių, kai kalba apie technologijas (ypač dėvimas technologijas, apie kurias nemažai žmonių net nėra girdėję) sako, kad tai yra ateities išradimai. Kai kurios bendrovės netgi skelbia, kad jos kuria kažką naujo ateičiai. Kaip jaučiatės Jūs – ar kuriate ateičiai?

– Ne, aš kuriu dabarčiai. Manau, tai labai svarbu suprasti. Viskas, ką darome, yra dabarčiai. Ateityje gyvename dabar. Tuo esu visiškai įsitikinusi. Mes turime aiškiai suvokti, ko norime iš ateities, nes visa tai vyksta dabar.