Svetimžemė grybų rūšis

Nesiskundžiame ir mes. Tik mūsų baravykai, rasti Kuršių nerijos pušynuose, kažkokie kitokie. Vietiniai juokais juos vadina balsevičiukais pagal tuomečio Smiltynės eigulio, pono Balsevičiaus, pirmąsyk išdrįsusio juos rinkti ir vartoti, pavardę.

Specialistai šį grybą pakrikštijo raudongalvio baravykūno vardu ir sako, kad jis toks gajus, jog gali išstumti iš Lietuvos miškų net populiariuosius šilbaravykius.

Kuršių nerijos nacionalinio parko botanikė Raimonda Ilginė sako, kad minėtieji balsevičiukai nėra įrašyti į invazinių grybų sąrašą.

"Be abejo, tai svetimžemė grybų rūšis, atkeliavusi iš Šiaurės Amerikos. Manoma, kad pirmą kartą jie pastebėti Kuršių nerijos Alksnynės gyvenvietėje prieš 30–40 metų. Šiuo metu stebimas jų plitimas visoje Lietuvoje, ypač Dzūkijoje", – patikslina botanikė.

Anot Kuršių nerijos gyventojų, šie korėtakočiai ir raudonkepuriai grybai jau ėmė konkuruoti su šilbaravykiais. Mikologai (mokslininkai, tiriantys grybus) šito fakto dar nėra patvirtinę, bet vietiniai jau nerimauja.

Balsevičiukai dauginasi sporomis ir priklauso mikorizinių grybų rūšiai. Kitaip sakant, jie sudaro mikorizę, t.y. sandraugą su sumedėjusiais augalais (gali augti ant jų šaknų ar įsiskverbti į jas). Tai evoliucijos eigoje išsivystęs ryšys, dėl kurio naudą gauna abu organizmai. Todėl vietiniai svarsto, ar šis gajus grybas į Lietuvą nebus atkeliavęs su užsieniniais kalnapušių sodinukais.

Grybo sporoms vizų nereikia

Biologė R.Ilginė juokiasi, kad dabar šio įvežtinio detektyvo – kaip tie balsevičiukai pateko į Lietuvą – niekas nebeatseks.

"Galbūt jie pateko čia su kokiu nors dirvožemiu, o gal žmonės įsivežė su kokiu dekoratyviniu sodinuku. Juk grybo spora yra mikroskopinis darinys, tad lengvai gali įsprukti į šalį be jokios vizos", – paaiškina specialistė ir įspėja, kad, prieš sodindami į savo daržą, sodą kokį nors užsieninį augalą, žmonės turėtų juo gerai pasidomėti, kad ko netinkamo netyčia neužsiveistų.

Anot jos, balsevičiukais vietiniai lyg ir džiaugiasi, nes grybai beveik nekirmija, auga didelėmis plantacijomis. Nors pervalkiškė rūkytos žuvies pardavėja Vanda tik rauko nosį: koks čia grybas, jei net grybu nekvepia...

Visi baravykiniai grybai yra saugūs valgyti. Jei apvertę grybą matote vamzdelinę grybieną, būkite ramūs. Nuodingų baravykų Lietuvoje beveik nėra. Gal tik aitrūs ir dėl to nevalgomi. Pavyzdžiui, šėtonbaravykis.

Vieni Kuršių nerijos grybautojai teigia, kad tradicinių šilbaravykių skoninės savybės kur kas geresnės nei tų naujųjų raudonkepurių baravykūnų. Kiti gina ateivius. Bet, kaip sakoma, dėl skonio nesiginčyjama. Kad balsevičiukai turi daug patrauklių grybautojams savybių, savaitgalį įsitikinome patys, prisirinkę kelis krepšius šitų gražuolių.

R.Ilginė juokiasi, kad sykį išleidusi savo mamą – entuziastingą grybautoją – rinkti grybų, po valandos jau turėjo klausytis jos priekaištų. Moteris skundėsi, kad nusibodo balsevičiukus rinkti: "Čia ne grybavimas... Čia kaip grožio varžybos: tų grybų tiek daug, kad gali rinkti tik tuos, kurių kepurėlės gražiausios."

Lengva atpažinti

Specialistė sako, kad raudongalvis baravykūnas – baravykiškai atrodantis grybas. Jo kepurėlė gali būti ryškiai ruda arba turėti rausvą atspalvį (priklausomai nuo augimvietės). Šis grybas turi gana laibą ir ilgą kotą, kuris išsiskiria rievėtu, griovėtu, tarsi išskaptuotu paviršiumi. Tikrojo baravyko kotas yra lygus.

"Visi baravykiniai grybai yra saugūs valgyti. Jei apvertę grybą matome vamzdelinę grybieną, būkite ramūs. Nuodingų baravykų Lietuvoje beveik nėra. Gal tik aitrūs ir dėl to nevalgomi. Pavyzdžiui, šėtonbaravykis. Iš nevalgomų dar paminėčiau dažnai sutinkamą, ypač Kuršių nerijoje, kempininį baravyką. Jis nėra nuodingas, tik labai neskanus", – pasakoja R.Ilginė.

Maistinė vertė

Paklausta, ar grybai turi daug vertingų maistinių savybių, pašnekovė nesutrinka.

"Visas įdomumas, kad grybo naudingos savybės yra labai giliai užrakintos jo viduje. Augalo ląstelių sienelės yra celiuliozė, o grybų sienelės sudarytos iš chitino. (Chitinas – angliavandenis, polisacharidas, iš kurio sudaryti vabzdžių, vėžiagyvių, voragyvių išoriniai skeletai, o taip pat chitinas – pagrindinis grybų ląstelių sienelių komponentas, – aut. past.) Pavyzdžiui, krevečių kiaukuto mūsų skrandis visai nevirškina. Dėl tos pačios priežasties jis nevirškina ir to sveiko, kaip sakoma, cielo baravykiuko ar kazlėko. Nes sveiki, nesmulkinti grybai tranzitu praeina per žarnyną ir pamalonina tik mūsų gomurį. Kita vertus, grybai iš tiesų turi nemažai mikroelementų, baltymų, vitaminų, bet didžioji problema yra ta, kad reikia sugalvoti, kaip visa tai iš jų paimti", – paaiškina botanikė.

R.Ilginė dalijasi savo patirtimi ir kaip vieną iš tinkamų grybų ruošimo būdų siūlo juos džiovinti, o po to – smulkiai sumalti. Vėliau tuos grybų miltelius galima naudoti kaip prieskonius įvairiems valgiams gardinti.

"Kai ląstelės sienelės smulkinant yra suardomos mechaniškai, – sako biologė, – tuomet grybo naudingosios savybės tarsi išlaisvinamos." Taip pat ji rekomenduoja grybus virti ir šaldyti. Atšildyti grybai irgi suplėšo tą chitininę ląstelių sienelę ir tampa vertingi bei maistingi. "Priešingu atveju, – juokiasi pašnekovė, – maistinė grybų vertė neypatinga. Vitaminų ir baltymų negausi, bet tiesiog valgysi skanius grybus, būsi sotus ir nestorėsi!"

Čempionatai nerengiami

R.Ilginė gimusi Kuršių nerijoje, bet jos mama atvykusi iš Dzūkijos – grybų krašto. Todėl mamytė mėgsta labiau su grybais pažaisti – vienus raugia, kitus šaldo. Pati biologė grybus sakosi tik truputį patroškinanti ir porcijomis kišanti į šaldiklį. Ištraukus tokią porcijytę ji mažai kuo skiriasi nuo šviežiai pakeptų.

Raimonda girdėjusi, kad Varėnos miškuose kasmet rengiami grybautojų čempionatai, bet savo gimtinėje tokio dalyko ji neįsivaizduojanti. "Na, patys pagalvokite, jei plačiausia Kuršių nerijos vieta ties Bulvikio ragu yra 3,8 km – tai kokios čia varžybos?! Kur paskui tiems išgąsdintiems žvėrims reikėtų dėtis, kai žmonės ištisai ūbautų?"

Būkime kaip italai

Paklausta, ar žvėrys mėgsta grybus, biologė nesutrinka ir sako, kad gyvūnai išties juos ėda. Tarkim, briedžiai mėgsta musmires. R.Ilginė sako klausiusi vieno mikologo paskaitos, kuris teigė, kad užsieniečiai grybus skiria tik į dvi rūšis: valgomus ir nevalgomus.

Rytų Europoje grybų vartojimas turi kur kas gilesnes tradicijas, pas mus grybai yra skirstomi į daugybę kategorijų: valgomi ir nevalgomi, nuodingi, iš dalies nuodingi ir pan. Anot jo, musmirės, tinkamai paruoštos, yra puikiausiai valgomos. Tik reikia jas du kartus nuvirti, o nuvirtą vandenį išpilti. Raimonda ketina pamėginti, bet vis pritrūksta laiko.

Kuršių nerijos nacionalinio parko specialistė siūlo grybautojams nebijoti rinkti grybų, kurių viduje yra uodų ar musyčių lervų. Anot jos, tie baltyminiai padarėliai tik praturtina grybų maistinę vertę, pridėdami papildomų baltymų. O dėl estetinio vaizdo didžiausius ir nepatraukliausius akiai grybų gyventojus galima nukrapštyti.

R.Ilginė kažkur skaitė apie sardiniečių mėgstamą kazumarco sūrį, kuriame knibždėte knibžda tūkstančiai gyvų, besiraitančių lervučių. "Būkime kaip italai, – kviečia ji. – Be to, džiovinant grybus visi tie padarėliai išropoja, tad kas labai jų bijo – tegul džiovina."

Kaip teisingai rinkti grybus

Anot mikologų, grybą galima rauti sukant arba pjauti. Abu šie grybų rinkimo būdai yra leistini. Tik reikia suprasti, kad negalima niokoti, draskyti (tarsi kokiems šernams) miško paklotės. Tuomet toje vietoje keičiasi drėgmės režimas ir vaisiakūnių galime nebeturėti.

Dalis socialinių tinklų komentatorių, matydami grybautojų krepšiuose šimtus baravykų, piktinasi, kad žmonės rauna grybus visai praradę saiko jausmą, kad lietuvius užvaldęs godumas. Kiti iš tokių kaltinimų tik šaiposi: pažiūrėkit, kokios būna džiovintų grybų kainos turguje prieš Kalėdas. Tad kol grybai dygsta, reikia juos rauti, ruošti žiemai ir negailėti.

Į klausimą, ar galima rauti labai mažus baravykiukus, biologė R.Ilginė atsako su humoru: "Išrausi mažą – po kiek laiko neberasi jo didelio. O jei rimtai, kaip ir minėjau, didžiausia žala miškui ir grybienai daroma tuomet, kai ieškant mažų baravykų išdraskomos samanos, pažeidžiama grybiena."

Kaip gimtadienio dovana

Trumpalaikių apartamentų nuoma Kaune užsiimanti Dalia Puroklytė, už kelių dienų švęsianti savo 33-iąjį gimtadienį, sako, kad toks didelis skaičius baravykų, rastų pirmadienį Kaišiadorių rajone, jai tapo gimtadienio dovana.

Moteris drauge su tėveliais išspruko perpiet iš miesto į gimtuosius Kaišiadorių miškus ir per kelias valandas pririnko net keturias dideles pintines baravykų. "Patikėkit, mano mama tiesiog išprotėjusi dėl grybavimo, – juokiasi Dalia. – Tuo metu, kai jau reikėjo mane gimdyti, ji  paskutinėmis dienomis po mišką vaikščiojo..."

Paklausta, ar jų šeima turi kažkokią grybavimo taktiką, jauna moteris purto galvą. "Sykį tėčio draugas parodė miške tokią grybingą vietelę, tai mes ją ir įsidėmėjome. Nuo to laiko vis į tą pačią vietą važiuojame. Bet tai, ką radome šiandien, tai tikrų tikriausias mūsų šeimos grybų rekordas. Ar galite patikėti – vienoje vietoje užtikau net penkiolika baravykų!" – džiaugiasi ji.

Iš pradžių vakare šviežiais ant sviestuko keptais grybais Dalia pavaišino visus savo draugus, o kas liko – sudžiovino. Moteris pasidžiaugė, kad turi specialią kelių aukštų džiovyklę. Pašnekovė prisipažino, kad skaniausias jų šeimos delikatesas Velykų stalui – grybais įdaryti kiaušiniai, taip pat – burokėlių sriuba su džiovintais baravykais. Dalį džiovintų grybų moteris sako sumalanti, o paskui gardinanti tais milteliais įvairius padažus ir valgius.

Dalia mėgsta pasidžiaugti savo laimikiu ir grybautojų feisbuko grupėje – deda nuotraukas, pasidalija radvietėmis. Vis dėlto ji pastebi, kad būna ir piktų komentarų. "Geriau jau tie pikčiurnos išvažiuotų į miškus pasivaikščioti, nei kitiems grybų pavydėtų", – juokiasi ji.

Miške nepasiklysta

Pensininkas Vytautas Malinauskas iš Anykščių rajono savų grybingų vietelių sako neturintis. "Važiuojame su žmona miško keliukais ir dairomės. Sustojame – atrandame. Pernai tose pačiose vietose nieko nebuvo, o šįmet yra. Kai grįžę namo paskaičiavome, tai net patys nustebome – 250 gražuolių baravykų radome!"

Anot grybautojo, visą šią vasarą jam teko rinkti tik voveraites – rimtų grybų nebuvo. O stojus rudeniui jų nors vežimu vežk – ir baravykų, ir raudonikių. Tik balsevičiukų nėra. Vytautas apie tokius tik skaitė, bet savuose miškuose dar niekada nerado. Surinktus grybus Vytauto žmona konservuoja, džiovina, šaldo. O receptų – kaip pasiskaninti ramų senjorų gyvenimą – ieško internete.

Į klausimą, kaip nepasiklysti miške, anykštėnas Vytautas tik nusijuokia. Čia jis gimęs, augęs – kaipgi pasiklysi? Specialių programėlių savo telefone sakosi neturintis, kompaso į mišką nesinešantis. Grybavimas ir uogavimas – jo hobis. Nesvarbu, koks būtų oras – į mišką su žmona vis tiek važiuoja. Jei nėra grybų, tai uogauja. Renka spanguoles, bruknes, vasarą – mėlynes, žemuoges.

Grybų pasaulyje

Didžiausias lietuviškas baravykas

Rekordus registruojančios agentūros "Factum" duomenimis, didžiausio baravyko rekordas Lietuvoje užfiksuotas 1971 m., kai buvo rastas 3 kg 50 g sveriantis baravykas (kepurėlės skersmuo – 49 cm, koto – 28 cm). Jį rado Poškų aštuonmetės mokyklos mokinys Jonas Kuklys.

Brangiausi grybai pasaulyje

Tai trumai. Nuo graikų ir romėnų laikų šie grybai Europoje buvo vartojami kaip delikatesai, afrodiziakai ir vaistai. Jie yra vieni brangiausių pasaulio natūralių produktų, už kurių svarą mokama nuo 250 iki 450 dolerių. Trumų randama Europoje, Azijoje, Šiaurės Afrikoje ir Šiaurės Amerikoje, bet tik trys jų rūšys yra komerciškai svarbios. Trumų vaisiakūniai formuojasi po žeme. Europoje trumai renkami pasitelkus kiaules arba specialiai dresuotus šunis, gebančius aptikti stipraus kvapo subrendusius trumus po žemės paviršiumi. Šunys išmokomi kasti žemę ten, kur užuodžia jų kvapus. Koks tas trumų kvapas? Pasak uosčiusiųjų, muskuso, riešutų ir gryno oro derinys. Priešingai nei kiaulės, šunys noriai iškeičia trumus į gardų kąsnį ar meilų patapšnojimą. Trumų skonis tiesiogiai susijęs su jų aromatu. Medžiagos, reikalingos kvapui skleistis, susiformuoja tik tuomet, kai sporos yra pakankamai subrendusios, taigi grybus reikia rinkti tik tam tikru metu, antraip jie nebus skanūs.

Nuodingiausi Lietuvoje

Visi nuodingiausi grybai yra lakšteliniai, t.y. tie, kurie kepurėlės apačioje turi ne skylutes, o lakštelius. Atminkite, kad iš miško galima neštis tik tuos grybus, kuriuos gerai pažįstate. Priešingu atveju galite apsinuodyti. Štai penkių nuodingiausių Lietuvos grybų sąrašas. Jame – žalsvoji musmirė (Amanita phalloides), smailiakepurė musmirė (Amanita virosa), rudeninė kūgiabudė (Galerina autumnalis), rausvasis nuosėdis (Cortinarius orellanus) ir rausvėjančioji plaušabudė (Inocybe erubescens). Pavojingiausios yra žalsvoji ir smailiakepurė musmirės, kurias labai lengva supainioti su ūmėdėmis, gudukais, žaliuokėmis. Taip pat pavojinga ir plaušabudė, nes ji painiojama su pievagrybiais. Dėl grybo kilus net menkiausiai abejonei reikia palikti jį ten, kur augo.

Lietuviai – pasaulio grybavimo čempionai

Pernai Nacionaliniame Toskanos–Emilijos Apeninų parke (Italija) vykusiame pasaulio grybavimo čempionate mūsų tautiečiai – grybautojų komanda iš Paluknio "Krembliai" – pagaliau tapo čempionais. Užpernai jie užėmė ketvirtąją vietą, o pernai, kukliai tikėjęsi trečiosios, tapo nugalėtojais.

Čempionate dalyvavo 500 grybautojų iš įvairių Europos šalių. Iš registruotų 57 komandų tik 40 galėjo sverti surinktus baravykus, nes likusios septyniolika komandų pavėlavo sugrįžti, nerado grybų arba nerinko šiukšlių. Susumavus rezultatus paaiškėjo, kad komanda "Krembliai" surinko šiek tiek daugiau nei 11 kg baravykų.

Patys italai taip pat mėgsta grybauti, tačiau grybavimas šioje šalyje yra mokamas ir gana brangus. Priklausomai nuo vietovės už bilietą-leidimą gali tekti pakloti nuo 10 iki 205 eurų. Beje, vienas grybautojas gali surinkti ne daugiau 3 kg grybų. Tokia pati norma nustatyta ir pasaulio grybavimo čempionato nuostatuose.