R. Karčiauskaitė: norime skleisti gerumo virusą

Savanoriauti projekte "neBrisius.lt" Rūta Karčiauskaitė pradėjo prieš šešerius metus. O kadangi studijavo fotografiją ir labai mylėjo gyvūnus, nusprendė juos laisvu po darbo metu fotografuoti. Taip įsitraukė į šią veiklą, tapo projekto Kauno miesto koordinatore ir fotografe.

Interneto svetainėje www.nebrisius.lt pateikiamos anketos, kurias užpildę šeimininkai dalijasi savo keturkojų sėkmės istorijomis, o savanoriai fotografai padaro daug gražių nuotraukų. Rūta, įgudusi fotografuoti šeimos šventes, prisipažįsta: šunis, kates fotografuoti nėra lengva. Ypač sunku su katėmis, kurios nėra socialios, bijo svetimų žmonių. Kad padarytų įdomesnių nuotraukų, Rūtai kartais tenka ilgokai sėdėti kur nors kamputyje ir laukti, kol bailiukė įsidrąsins ir išlįs. "Su šunimis kiek lengviau. Dažniausiai jie mielai bendrauja su atvykėliais. Be to, eina pasivaikščioti į lauką, kur galima prigaudyti įdomesnių kadrų", – pasakoja fotografė.

– Projekte "neBrisius.lt" dalijamasi išgelbėtų gyvūnų istorijomis ir gražiomis jų nuotraukomis. Iš pradžių norite pritraukti žmones vaizdais, o tik paskui – įkvepiančiais pasakojimais?

– Na, taip. Ne visi žmonės mėgsta skaityti ilgus tekstus, o jei sudomino kokia nors nuotrauka, jis būtinai paskaitys ir istoriją. Tad stengiamės, kad fotoreportažai būtų kuo iškalbingesni. Todėl ir ieškome savanorių – savo amato profesionalų.

– Ar daug žmonių kreipiasi į jus?

– Tiesą pasakius, labai priklauso nuo metų laiko. Anksčiau daug gražių istorijų užderėdavo rudenį. Matyt, žmonės grįždavo po vasaros atostogų ir norėdavo atsiverti, pasidalyti gerumu su kitais. Dar prieš Kalėdas…

– Tikite, kad grožis ir gėris įkvepia?

– Visi nuo mokyklos laikų žinome tą be galo liūdną "Brisiaus galo" istoriją. Mūsų projektas – atvirkštinis, pozityvus. Norime per teigiamas emocijas skiepyti atsakomybę ir pareigos jausmą. Siekiame, kad mūsų tinklalapyje išvydę gražią istoriją, žmonės patys užsinorėtų sudalyvauti tame gerumo projekte ir pasiimtų iš prieglaudos šuniuką ar katytę.

– Ne vienas jūsų istorijų autorius mini, kad reikia didelių baudų, jog žmonės nebepaliktų gyvūnų prieglaudose. Kaip manote, ar finansinės drausminimo priemonės skatintų žmones elgtis geriau?

– Sunku pasakyti. Bausmės, prievarta dar nieko prie gero neprivedė. Gėris gimdo gėrį. Prievarta – prievartą. Todėl norime, kad mūsų nuotraukomis užfiksuotas gerumo virusas sklistų ir paliestų žmonių širdis.

– Gal esate patyrusi juokingų situacijų fotografuodama gyvūnus?

– Sykį galėjau stebėti, kaip gražiai katinas valgė arbūzą. Pavyko padaryti puikių kadrų.

– Ar ir pati turite augintinį?

– Na taip. Turiu katiną (štai kodėl labiausiai mėgstu fotografuoti kates). O istorija labai paprasta: sykį pasiėmiau pagloboti tris katinėlius. Dviem pavyko surasti globėjus, o trečiasis – Atlantis – taip ir liko gyventi pas mane.

– Šunų emigrantų istorijos jūsų tinklalapyje – puikūs pavyzdžiai, kaip vykstant į kitą šalį neišduoti savo ilgamečio šeimos draugo.

– Norėjome šviesti žmones, kad susiklosčius gyvenime tokiai situacijai – tarkim, emigruojant ar laikinai išvykstant į užsienį – nebūtina atiduoti gyvūno į prieglaudą. Mūsų svetainėje publikuojamos sėkmės istorijos įrodo, kad labai norint nieko nėra neįmanoma. Šunys drauge su savo šeimininkais pasiekia net atokiausius pasaulio kampelius. Tarkim, Kiniją – turime ir tokią istoriją. O štai Kolumbijoje keliavusi lietuvių pora ten sutiko mielą šunelį ir nusprendė jį parsivežti į Lietuvą. Daug biurokratinių barjerų jiems teko įveikti, bet galų gale visi trys atsidūrė Lietuvoje.


Esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome

Paulinos, Artūro ir kalytės Minos istorija

Kai leidomės į kelionę po Pietų Ameriką, net neįsivaizdavome, kad grįšime su nauju šeimos nariu. Mintis priglausti šuniuką kilo leidžiant laiką viename Kolumbijos kaime Karibų jūros pakrantėje.

Beje, viena iš problemų šiame žemyne yra laukiniai šunys. (Iš tiesų tai – kadaise šeimininkus turėję gyvūnai.) Kadangi institucijų, besirūpinančių šia problema, nėra daug, miestų ir kaimų gatvėmis valkiojasi laukinių šunų gaujos, turinčios savo išlikimo taisykles.

Sužinoję, kad kaimyninėje sodyboje kalė atsivedė šuniukų, nusprendėme paimti vieną ir juo pasirūpinti. Taigi į kelią toliau leidomės jau trise – drauge su mumis keliavo 3 mėn. šunytė Mina.

Keliauti su šuniuku buvo smagu ir lengva. Galbūt dėl to, kad daug kas Pietų Amerikoje yra tiesiog susitarimo klausimas, ir taisyklės nėra tokios griežtos kaip Vakarų pasaulyje. Nors teko susidurti ir su kai kuriais sunkumais. Pavyzdžiui, pagal vietines taisykles šuns autobuso salone vežti negalima. Jis turi būti gabenamas bagažo skyriuje su lagaminais, dėžėje arba tiesiog pririštas. Tad tardavomės su vairuotojais, kad leistų pasiimti Miną į saloną, o jei susitarti nepavykdavo, šunį tiesiog įsinešdavome paslėptą tarp drabužių. Mina greitai suprato, kad įlipus į autobusą reikia pasislėpti po sėdyne ir tyliai laukti, kol atvažiuosime. Taip autobusais apkeliavome visą Kolumbiją, Ekvadorą ir Peru.

Apsistojimas viešbutyje taip pat sukeldavo sunkumų, kadangi ne visur norėdavo priimti su šuniuku. Tekdavo apeiti jų keletą, kol rasdavome vietą. Personalą irgi reikėdavo įtikinėti, kad tai nuostabus, gerai išauklėtas šuniukas, su kuriuo jau nukeliavome ilgą kelią. Smagu, kad daug žmonių, geriau susipažinę su Mina, ją tiesiog pamildavo.

Netgi sienų kirtimas Pietų Amerikoje nesudarė didelių sunkumų. Vietiniai įstatymai numato, kad, norint išvežti ar įvežti gyvūną, reikia tam tikrų dokumentų. Tačiau pasieniečiai kontrabandininkų pamėgtose džiunglėse turėjo rimtesnių užduočių, nei rūpintis gyvūnų dokumentais. Su Mina kirtome sienas apsimesdami, kad tai laukinis šuo. Mes eidavome pėsčiomis, pasižymėdavome pasus pasienio poste, o pareigūnams paklausus, kieno tai šuo, tiesiog gūžtelėdavome pečiais ir nueidavome. Vėliau Mina atbėgdavo paskui mus niekieno nestabdoma.

Kadangi pasiutligė Pietų Amerikoje yra labai išplitusi, vos tik priglaudę Miną ėmėme rūpintis jos skiepais. Šunytę skiepijome pagal veterinaro duotą planą nuo pasiutligės ir kitų ligų, įdėjome jai mikroschemą. Tai labai pagelbėjo, kai nusprendėme sugrįžti į Europą.

Labai juokinga, kad pietų amerikiečiai, sužinoję, jog kelionės pabaigoje norime parsivežti šunytę į Europą, mūsų nesuprato. "Šunį? Vežtis į Europą? Kam?" – stebėjosi jie. Tačiau mes vadovavomės nuostata: jei jau kažką prisijaukini, esi už jį atsakingas. Tad vos nusprendėme grįžti namo, kaipmat Peru ėmėme tvarkyti ir Minos dokumentus. O jų prireikė daug...

Dėl čia išplitusios pasiutligės teko atlikti kalytei specifinį kraujo testą (angl. titer test). Jei testo atsakymas patenkinamas, po trijų karantino mėnesių galima keliauti į ES be jokių problemų. Kita vertus, kraujas turėjo būti ištirtas vienoje iš 40-ies ES patvirtintų laboratorijų, kurių Pietų Amerikoje tiesiog nėra. Mums pavyko Peru surasti įmonę, kuri užsiima gyvūnų transportavimu, ir netrukus Minos kraujas buvo išsiųstas į JAV tyrimams. Tai kainavo apie 300 dolerių. Ta pati įmonė padėjo sutvarkyti visus reikiamus dokumentus, reikalingus norint šunį išvežti iš Peru į ES.

Dėl kelionės per Atlantą nelabai jaudinomės. Po ilgo keliavimo autobusais, dvylikos valandų skrydis lėktuvu Minai turėjo būti juokų darbas. Tačiau neramino transportavimo sąlygos. Kadangi Mina iš nedidelio šuniuko užaugo į nemažą šunį, jai reikėjo keliauti lėktuvo bagažo skyriuje. O norint iš Limos pasiekti Vilnių, reikėjo net trijų skrydžių: Lima–Madridas–Varšuva–Vilnius.

Internetas pilnas baisių istorijų apie tai, kaip avialinijos pamiršo įjungti šildymą, davė gyvūnui raminamųjų arba kitaip pažeidė gyvūnų transportavimo taisykles, o tai augintiniui kainavo gyvybę. Tad vos įlipę į lėktuvą primygtinai prašėme stiuardesių, kad šios praneštų pilotui apie bagažo skyriuje keliaujantį šuniuką.

Vos atvykusi į Lietuvą, Mina iškart susipažino su sniegu, kurio niekada anksčiau nebuvo mačiusi. Prisivalgiusi ir prisilaižiusi to nematyto stebuklo, susirgo gerklės uždegimu. Kadangi ji jau buvo įpratusi nuolat keisti vietą, Lietuvoje Mina apsiprato greitai. Dar vienas pokytis jos neišgąsdino. Svarbiausia, kad šalia buvo šeimininkai. Jūs galite leistis į bet kokią kelionę su savo augintiniu. Jis su džiaugsmu keliaus ten, kur keliausite jūs. Ir nepamirškite: mes esame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukinome!

Kad ir kur vyktume, mus lydės Bambukas ir Bela

Beatričės, Kęstučio ir Bambuko istorija

Šitos istorijos dar nėra "Keturkojų emigrantų" rubrikoje, bet būtinai ja ten pasidalysime. O viskas prasidėjo nuo mūsų su Kęstučiu vestuvių, kai paprašiau tėvų išsvajotos dovanos – vengrų vižlų veislės šunelio.

Kadangi baigusi mokslus likau dirbti Škotijoje, mūsų vestuvinę dovaną – Bambuką (tokį davėme šuneliui vardą) – teko vežti pas mus į Aberdyną, esantį prie Šiaurės jūros. Važiavimas keturis mėnesius šuneliui nebuvo lengvas, ypač – plaukimas keltu. Laimė, juo rūpinosi mūsų draugai, kurie vyko automobiliu į Škotiją, nakvojo su Bambuku viešbučiuose ir stodavo pakeliui tiek kartų, kiek tik vargšeliui reikėjo.

Kai susitikome Edinburge, ji visą kelią iki Aberdyno kaukė gailiu balsu, nes, matyt, jau buvo spėjusi priprasti prie savo vežėjų. Buvo be galo gaila to vargšelio.

O paskui buvo be galo gaila mūsų pačių, nes… prieš atvykstant šuneliui, turėjome išsinuomavę naują butą, kurį beaugdamas Bambukas beveik visą sugraužė (nebeatgavome net 1 600 svarų užstato už jį). Nugraužė grindų apvadus, durų staktas, sunaikino užuolaidas, valgomojo stalą su kėdėmis, mūsų televizorių, kompiuterį, laidus, durų rankenas, mano aukštakulnius, virtuvės įrangą. Žodžiu, pretekstų nesivežti jo į Jungtinius Arabų Emyratus, kur gavau naują darbą, buvo daugybė. Aišku, kad kalbu nerimtai. Už jokius pasaulio pinigus nebūtume atsisakę savo augintinio, kurį abu su vyru pamilome kaip išdykusį vaiką. Beje, įtaisėme jam ir sesutę. Kadangi vyras labai mylėjo kates, tai vos mūsų namuose atsirado Bambukas, įsigijome ir Belą – mielą rainą katytę.

Atšiaurus Škotijos klimatas, pasivaikščiojimai Šiaurės jūros pakrante, pasilakstymai palei uolėtus Aberdyno skardžius, netgi kasdienis lietingas oras be galo patiko energija trykštančiam Bambukui. Visi trys mėgome ilgus pasivaikščiojimus gamtoje, bendravimą su kitais keturkojų augintojais (škotai be galo myli šunis). Betgi reikėjo krautis lagaminus ir skristi gyventi į Dubajų: tapau Emyratų oro linijų stiuardese.

Su vyru sutarėme, kad pirmiausia Dubajuje apšilsiu padus aš, o paskui jis atskris su abiem augintiniais. Tiesą pasakius, kitokio varianto (palikti Bambuką su Bela Škotijoje draugams, ar Lietuvoje – tėvams) nė nesvarstėme: juk mamos nepalieka savo vaikų! O man Bambukas jau buvo tarsi vaikas. Problema veikiau iškilo finansinė, nes škotų biurokratinės taisyklės neleido patiems tvarkytis gyvūnų gabenimo dokumentų. Gyvūnų pervežimo formalumus reikėjo patikėti firmai, kuri ėmė už tai nemažus pinigus. (Tarkim, kai lėktuvo bilietą šuniui užsakiau pati, jis kainavo apie 300 svarų, p perkant per firmą – jau 1 000!)

Reikėjo sužiūrėti visus Bambuko skiepus, mikroschemas (jos buvo privalomos ir Škotijoje), užpildyti leidimus įvežti juos abu į Dubajų (kas irgi kainavo nemažai pinigų). Reikėjo mokėti veterinarui, kuris tikrino juos Dubajaus oro uoste. Žodžiu, buvome gerai finansiškai nuskausminti, bet pinigai uždirbami.

Bambukui ir Belai patekus į Dubajų labiau neramino kita – kaip atšiauriam Škotijos klimate pripratęs lakstyti mūsų vižlas adaptuosis dykumų karščiuose. Laimė, vyras su augintiniais atvyko kovo pradžioje, kai Dubajuje nebuvo labai karšta. Vasarą čia oras įkaista iki 40–45 laipsnių šilumos. Tad Bambukui išsibėgioti net ryte – tikras iššūkis: kaista pėdutės (žadu įtaisyti jam batukus). Todėl dabar ilgesniems pasivaikščiojimams į dykumą vedame jį vakarais, kai oras kiek atvėsta.

Manau, kad Bambukas labai pasiilgsta laukinės Škotijos gamtos: juk vengrų vižlas – medžioklinis, daug judantis šuo, kuriam reikia iki soties išsilakstyti… Škotijoje vaikščiodavome su juo po kelias valandas. O Dubajuje tokių vietų, kur būtų galima oficialiai jį vedžioti, nėra daug. Yra keletas šunų paplūdimių, parkų, bet vietiniai kažkodėl labai bijo šunų. Jei atsidarius lifto durims pasirodau aš su Bambuku, – dažnas net atšoka į šalį. Apie vedžiojimą be pavadėlio išvis negali būti nė kalbos. Bet Bambukas nesiskundžia. Tik kartais mes pasiskundžiame Škotijoje likusiems draugams, kokios ten buvo puikios sąlygos auginti šunis.

Kas žino, gal, pasibaigus mano kontraktui su Emyratų oro linijomis, teks ir vėl kelti sparnus, vykti gyventi į kitą šalį. Kur keliausiu, dar nežinau, bet viena žinau tiksliai: kad ir kur vyktume, mus su vyru lydės Bambukas ir Bela. Tai jau tikrai!


Laimingų istorijų metraštis

Gyvūnų gerovės iniciatyvos idėja pasaulyje nėra nauja. Lietuviai ją perėmė iš Amerikos "Why We Rescue" ir, gavę autorių leidimą bei palaikymą, 2014 m. kovą pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje "neBrisius.lt".

Šiame projekte fotografuojami žmonės su augintiniais, kurių istorijos neprimena mokykloje skaityto Jono Biliūno apsakymo "Brisiaus galas". Svetainėje nebrisius.lt talpinamos laimingos šunelių, katyčių, atkeliavusių iš įvairių prieglaudų, gatvės, ar turėjusių  piktus šeimininkus, istorijos.

Šiuo metu laimingų istorijų dalyviai (šeimininkai su augintiniais) fotografuojami 24 miestuose: užsiregistravusių projekto dalyvių jau yra virš tūkstančio!

Norinčius prisijungti prie projekto ir pasidalyti istorija apie pasikeitusį gyvūnų gyvenimą patekus į jūsų namus – "neBrisius.lt" savanoriai prašo užpildyti anketą jų svetainėje ir laukti skambučio.

Ar įmanoma keliauti į užsienį su augintiniu?

2015 m. "neBrisius.lt" savanoriai sukūrė skiltį "Keturkojai emigrantai". Čia publikuojamos istorijos, kaip žmonėms sekėsi keliauti ar kraustytis gyventi svetur su augintiniais. Deja, dažniausiai išvykdami šeimininkai net nepasidomi, ar galėtų kartu pasiimti ir savo keturkojį draugą. Išties ši procedūra gana paprasta. Šuneliui ar katei tereikia padaryti augintinio pasą, gyvūnas turi būti pažymėtas, paskiepytas nuo pasiutligės. Į kai kurias pasaulio šalis gali reikėti papildomų vakcinų. Taip pat reikia pasidomėti, kokios oro linijos gabena gyvūnus, arba susirasti automobilio vairuotoją, kuris nuvežtų augintinį į reikiamą vietą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Kaip miela.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių