Pataria stebėti spalvingą ir įdomų paukščių pasaulį: jie – artimi žmonių kaimynai

  • Teksto dydis:

Daugelis miesto vaikų net ir žvirblio nuo zylės neskiria, o ką jau kalbėti apie turtingo sparnuočių pasaulio pažinimą. "Patarimas paprastas: pradėkite juos stebėti patys. Tai įdomus užsiėmimas ir suaugusiems, ir vaikams", – įsitikinusi iniciatyvos "Margas paukštis" sumanytoja Birutė Stukė.

– Jūsų profesija visai negamtiška – studijavote psichologiją, dirbote personalo specialiste. Kada ir kas paskatino susidomėti paukščiais?

– Paukščiai mano gyvenime buvo nuo mažens. Tėtis – miškininkas, paukščiais labai domėjosi brolis. Jis daug pasakojo apie sparnuočių įpročius, savybes, išmokė mane atskirti čiurlį nuo kregždės, žvirblius, zyles – jų ne viena rūšis. Kieme turėjome lesyklėlę, į kurią palesti atskrisdavo įvairūs paukščiai.

Mėgstu būti gamtoje, einu į žygius, keliauju, tad įpratusi daug dėmesio skirti sparnuočiams. Aktyviau domėtis pradėjau prieš penkerius metus, kai įsigijau Remigijaus Karpuškos knygą "Paukščių stebėjimas". Joje radau profesionalių patarimų, kaip stebėti paukščius, atskirti skirtingas jų rūšis. Panorau geriau juos pažinti, norėdama įgyti patirties užsirašiau į specialius kursus. Tai buvo aštuonios išvykos pavasarį – rudenį į įvairius mūsų šalies miškus, parkus, stebėjome ir mokėmės atpažinti sparnuočius. Taip pamažu įsitraukiau į ornitologų bendruomenės veiklą, ėmiausi iniciatyvos "Margas paukštis" – noriu padėti žmonėms pastebėti šalia esančią gamtą, pažinti ją ir rūpintis.

– Ar toli į gamtą reikia keliauti, norint stebėti paukščius?

– Nemažai paukščių – artimi žmonių kaimynai. Jei tik akyliau apsidairysime, pamatysime, kiek jų daug ir labai įvairių yra visai čia pat – ne tik miestų parkuose, soduose, krūmynuose, bet ir tarp mūro daugiabučių, judrių gatvių. Paukščiai gyvena itin artimoje žmogaus kaimynystėje, neretai – tuose pačiuose pastatuose: namo kertėje, pastogėje, po palange ar po atšokusia apdailos lenta, ištrupėjusio mūro angoje, stogo dangos ventiliacijos kanaluose.

Jei ketinate pradėti stebėti paukščius, pirmiausia atidžiau apžiūrėkite savo kiemą, sodą ar šalia esantį parką. Daug informacijos galima rasti specialiose, paukščiams atpažinti skirtose knygose arba internete – yra profesionaliai parengtų portalų, kuriuose galima spręsti mokomąsias viktorinas, rasti paukščių balsų įrašus ir nuotraukas, apibūdinimus.

Savo telefone turiu visų Lietuvos paukščių balsų įrašus – tai labai praverčia mokantis. Patogu turėti žiūronus ar fotoaparatą – pagal nuotrauką bus paprasčiau identifikuoti paukštį. Lietuvoje yra daugiau nei 300 skirtingų paukščių rūšių. Visų tikrai nežinau, bet didesnę dalį jau atskiriu. Net paprastas sparnuočių stebėjimas ilgainiui tampa savotiška liga – nekantriai lauki, kada prasidės pavasaris, tėviškėn sugrįš išskridę paukščiai, prasidės perėjimo metas. Žmogui atsiveria visiškai naujas, labai įdomus pasaulis.

– Kaip stebite ir fotografuojate paukščius?

– Savo pomėgio labai nesureikšminu, jį derinu su galimybėmis, šeimos gyvenimo ritmu – dažniausiai paukščius stebiu ir fotografuoju tiesiog būdama gamtoje, niekada nesu kelias valandas tūnojusi slėptuvėje. Kartais pasitaiko ir tikrai įdomių stebėjimų, pavyzdžiui, šią žiemą stebėjau nendrinę lingę, kurios įprastai Lietuvoje nežiemoja, tai buvo vos antras toks stebėjimas mūsų šalyje žiemą. Pastaruoju metu vis dažniau į rankas paimu profesionalų fotoaparatą – jau kuris laikas bandau save gamtos fotografijoje. Neseniai grįžau iš Islandijos, kur atostogų metu pavyko padaryti nemažai gražių ir mūsų šalyje rečiau sutinkamų paukščių portretų: jūršarkės, apvaliasnapio plaukiko, tundrinės žvyrės.

– Pernai daug diskusijų ir Aplinkos apsaugos ministerijos dėmesio sulaukė juodųjų čiurlių problema. Jau penktus metus esate šios Lietuvos ornitologų draugijos iniciatyvos koordinatorė.

– Į kregždes panašūs juodieji čiurliai – mylimi mano vaikystės vasarų paukščiai. Lietuvoje jie būna labai trumpai – vos 3–4 mėnesius, kaip kregždės turi tokią pačią iškirptą uodegą, o atskirti juos lengva iš balso – dramatiško šaukimo svyrr-svyrr-svyrr. Tai unikalūs paukščiai: įrodyta, kad nenusileisdami ore jie gali praleisti daugiau nei dešimt mėnesių – skrisdami jie maitinasi, geria, tvarkosi plunksnas, poruojasi ir tik perėti nusileidžia ant žemės.

Miestuose, gyvenvietėse jie lizdus įsirengia įvairių pastatų nišose – stogo ventiliacijos angose, plyšiuose, po palangių ar stogo skardomis, balkonų apdaila. Atliekant namų renovaciją čiurlių lizdavietės sunaikinamos, neretai užbetonuojami žūsta ir perintys paukščiai ar jų jaunikliai. Nors čiurliai nėra laikomi retais paukščiais, jų populiacija mažėja.

Europos šalių gamtininkai, besirūpinantys miestų bioįvairovės apsauga, jau daugybę metų siekia išsaugoti miestuose apsigyvenusius paukščius, šikšnosparnius ir jiems projektuoja bei įrengia specialius statinius, sudaro galimybes šiems gyvūnams gyventi pastatuose, jų nišose. Mūsų šalyje tai visiškai nauja praktika, tačiau džiugu, kad atsiranda vis daugiau ją palaikančių žmonių. Neseniai toks specialus statinys – daugiabutis inkilas buvo pastatytas Lampėdžiuose, Kaune.

– Kaip žmonės galėtų padėti sparnuočiams? Ko nedaryti, kad jiems nepakenktume?

– Kiekvienas gyvas padaras turi tokią pačią teisę, kaip ir mes, užimti savo vietą pasaulyje, kiekvienas vaidina svarbų vaidmenį mitybos grandinėje, o kiekviena rūšis – savaime saugotinas dalykas. Norėtųsi, kad žmonės brangintų savo kaimynus – nenaikintų lizdų, o sunaikinę – įrengtų alternatyvią vietą perėti ir auginti jauniklius. Sparnuočiai – mūsų turtas, kurį paliksime ateinančioms kartoms, o sunaikinę prarasime visiems laikams.

Norint nustatyti, ar paukštis peri kokiame nors pastate, reikia pastabumo, paukščių identifikavimo įgūdžių, jų biologijos ir elgsenos supratimo pagrindų. Perėjimas tikėtinas, jei paukštis pastebimas giedantis, neramiai besielgiantis, dažnai lankantis konkrečią vietą – tikėtina, lizdavietę, nešantis šakeles lizdui ar maistą jaunikliams, arba jei matytas lizdas su kiaušiniais. Stebint svarbu nepamiršti etikos ir be reikalo netrikdyti perinčių paukščių.

Gegužę – liepą ne tik miestų parkuose, bet ir soduose reikėtų vengti kirsti, genėti, retinti tankius medžius, krūmus, ardyti šakų krūvas – juose gali būti paukščių lizdai. Daugelis mažųjų giesmininkų per sezoną išveda dvi vadas, todėl giesmes galime girdėti ir pavasarį, ir vėliau – vasarą. Susukę lizdą ir sudėję kiaušinius paukščiai prityla, tarsi pradingsta. Iš tiesų jie elgiasi labai atsargiai, nes nori užtikrinti lizdo saugumą, bet tuo metu intensyviai darbuojasi – maitina savo jauniklius.

Aplink namus pasodinkite derlių duodančių medžių, krūmų – jų uogos ir vaisiai vilioja paukščius.

Radus jauniklį, jei jis apsiplunksnavęs, liesti jo nereikėtų – palikite ten, kur buvo. Dažniausiai jo tėvai kažkur netoliese. Jei nerimaujate, galite paukštelį kilstelti kur nors aukščiau ant šakos, kad plėšrūnai nepasiektų.

Beje, inkilus galima statyti ne tik pavasarį, bet ištisus metus. Naujame namelyje paukščiai neskuba apsigyventi – tik po metų kitų, kai inkilą išvėdina vėjas, sušildo saulė ir jis tampa gamtos dalimi. Renkantis inkilą, svarbu atsižvelgti, kur jis bus kabinamas ir pritaikyti konkrečiai paukščių rūšiai. Retas paukštis mėgsta "daugiabučius", todėl geriausia – inkilas su viena landa, neapdorotas stipriomis cheminėmis priemonėmis ar nenudažytas ryškiais dažais – ryškių būstų nevengia gal tik varnėnai.

Jei norite padėti paukščiams ir juos prisikviesti į svečius, galite juos lesinti. Daryti tai reikia protingai – nepradėti lesinti per anksti rudenį, kol žiema neprasidėjo. Geriausia lesinti šaltuoju metu, kai sparnuočiams sunku rasti maisto. Jei jau pradėjote, lesinti reikia kiekvieną dieną – įpratinti lesykloje rasti maistą, jie nesivargina jo ieškoti kitur, tad, nustojus maitinti, gali žūti. Akivaizdus pavyzdys – vandens paukščiai. Gulbes, antis žmonės lesina batonu, grūdais. Jos pripranta prie tokio maisto, žmonių draugystės ir nemigruoja. Šalta žiema be žmonių pagalbos šiems gyvūnams gali būti pražūtinga.

Sparnuočiams prasimaitinti padeda ir augalai. Aplink namus pasodinkite derlių duodančių medžių, krūmų: putinų, šermukšnių, šaltalankius, šeivamedžių, gudobelių, raugerškių, lazdynų, ąžuolų, vienvyčių vijoklių – jų uogos ir vaisiai vilioja paukščius. Jie noriai skanauja ir ant medžių likusius obuolius, o tujų, gyvatvorių ar spygliuočių tankmėje jaučiasi saugiai.


Paukščiai – šalia mūsų

Paprastas varnėnas (Sturnus vulgaris). Apie 80 proc. varnėnų įsikuria inkiluose, kiti įsitaiso stogų plyšiuose, uoksuose, medžių drevėse. Minta įvairiais vabzdžiais, vabaliukais, sliekais, skanauja sėklas, uogas, obuolius ir kitokį augalinį maistą. Mūsų šalyje sutinkamas kovą–lapkritį, žiemoja retai. Suka lizdą, peri balandį–gegužę.

Uolinis karvelis (columbia livia). Balandžiai – meilės, vilties ir taikos simboliai, prijaukinti prieš tūkstančius metų. Lietuvoje jie gyvena ištisus metus. Minta labai įvairiu augaliniu maistu, yra apie 30 cm dydžio, eidami charakteringai linksi galva. Suka lizdus labai įvairiose vietose, peri vasarį–rugpjūtį.

Paprastasis kiras (Larus hyperboreus). Veisiasi prie vidaus vandens telkinių, lizdus suka tankiuose švendrynuose, melduose, kartais ir ant miesto daugiabučių stogų. Minta žuvimi, įvairiais vandens gyviais, paukščių kiaušiniais ir jaunikliais, lesalo randa sąvartynuose. Lietuvoje sutinkamas balandį–spalį, žiemoja pajūryje, lizdą suka ir peri balandį–birželį.

Dūminė raudonuodegė (Phoenicurus ochruros). Visoje Lietuvoje labai paplitęs už žvirblį mažesnis paukštelis. Gyvena žmonių kaimynystėje – lizdus suka pastatuose: pastogėse, palėpėse, sienų plyšiuose. Minta vabzdžiais, vorais, vabalais, vikšrais. Lietuvoje ją galima pamatyti kovą–lapkritį. Lizdą suka, peri gegužę–liepą, išveda dvi vadas.

Langinė kregždė (Delichon urbica). Įprasta gyvenvietėse, lizdus suka mūriniuose pastatuose – lipdo pastogėse, prie balkonų, palangių, įvairiose nišose. Labai judri. Dažniausiai aukštai sklando, mėgsta būriais tupėti ant laidų. Pagrindinis lesalas – vabzdžiai. Mūsų šalyje sutinkama balandį–rugsėjį, suka lizdus, peri gegužę–rugpjūtį, per vasarą išveda dvi vadas.

Juodasis čiurlys (Apus apus). Net 97 proc. jų gyvena žmonių kaimynystėje – gyvenvietėse ir miestuose. Čiurliai, kitaip nei kregždės, ant laidų netupi. Jie gali pakilti į 3 km aukštį, per dieną nuskristi iki 1 000 km. Lizdą krauna mūrinių namų pastogėse, nišose, ventiliacijos angose, gyvena uoksuose, inkiluose. Minta smulkiais vabzdžiai, vorais, vabalais. Lietuvoje sutinkamas gegužę–rugsėjį. Lizdą suka, peri gegužę–rugpjūtį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Aha

Aha portretas
Ypač įdomu stebėti paklaikusius paukščius, kai perėjimo metu kertami medžiai su lizdais, inkilais, kiaušiniais, paukštyčiais... Medkirčiams smagu! Kaži, jei atrioglintų kokie ateiviai su lazeriais pačių medkirčių namus griaut, irgi smagu jiems būtų? O jau stebėti kaip įdomu!

Ne klaida

Ne klaida portretas
Savo telefone turi visu pauksciu giesmes, bet visu neatpazysta :) Ta prasme is isvaizdos :)
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių