Lietuvoje auga net dešimt vabzdžiaėdžių augalų rūšių

Lietuvoje auga net dešimt vabzdžiaėdžių augalų rūšių. Tarp jų net trys saulašarių ir trys skendenių rūšys, LRT RADIJO laidoje „Sodai“ sako vabzdžiaėdžius augalus namuose auginanti biologė Gustina Leiputė. Ji pastebi, kad šie augalai dažnai vaizduojami siaubo filmuose, tačiau ramina, kad nei Lietuvoje, nei bet kur pasaulyje vabzdžiaėdžiai augalai žmonių nevalgo, nes dažniausiai jie – vos kelių centimetrų dydžio.

– Kai pas Jus į svečius ateina žmonės, kaip į vabzdžiaėdžius augalus reaguoja pirmą kartą?

– Dažnai žmonės net nesupranta, kad tai vabzdžiaėdžiai augalai, kol jiems neparodai, nepasakai. Jie dažniausiai nustemba, klausia – kaip maitinasi, kaip sugauna maistą, domisi.

– Bet juk tai ne vienintelis maistas – jie juk turi šaknis. Ar jie gali išgyventi be vabzdžių?

– Išgyventi gali. Jie prisitaikę gyventi ten, kur labai skurdus dirvožemis ir kur maisto medžiagų šaknimis jie nesugeba gauti. Dėl to jie prisitaikė lapais susigauti papildomų reikiamų medžiagų, pavyzdžiui, azoto ar fosforo. Be maisto jie kurį laiką gali išgyventi, bet paskui pradeda nykti, prastai ar tiesiog lėtai augti, nežydėti. Po dvejų ar trejų metų augalas gali visai nuskursti ir sunykti.

– Siaubo filmuose dažnai rodomi baisūs, net žmones gaudantis augalai. Dažnai kažkodėl jie būna panašūs į paprastąjį musėkautą, tik gerokai padidinti. Turbūt realiai gamtoje tokių didelių musėkautų nebūna?

– Tikrai taip. Jautrusis musėkautas yra nedidelis augalas, kurio visas aukštis virš žemės būna iki 10 cm. Tokio dydžio augalas laikomas labai didelių. Iš tiesų tai mažas augalas, kuris žmonių niekada nevalgė ir nevalgys. Vabzdžiaėdžiai augalai neįprasta grupė, kuri labai skatina vaizduotę – žolė maitinasi gyvūnais. Iš to tikriausiai ir kyla idėjos, kad galėtų būti didesnis grobuonis, besimaitinantis mėsa. [...] Siaubo filmams jie labai tinka – jie padidinami, pridedami ragai, rankos, judančios lianos. Iš tiesų tai yra augalas, tik jis šiek tiek neįprastas. Ant palangės juos tikrai saugu ir netgi smagu auginti.

– Savo didumu, baisumu jie nepasižymi. Gamtoje natūraliai augantys šie augalai nėra dideli?

– Priklauso nuo to, apie kuriuos augalus kalbame. Didžiausi vabzdžiaėdžiai augalai yra ąsoteniai. Jie sugeba užaugti iki 5–6 metrų. Auga lianomis, o jų gaudyklės – kabantys ąsočiai. Jie gali būti iki 30 cm dydžio. Mažas peliukas jau ten gali įkristi. Kai kurie ąsoteniai netgi sugeba susigauti tokį grobį ir maitintis mėsa.

– Pati turite daug vabzdžiaėdžių augalų, bet musės juk dabar neskraido. Ką darote? Kaip juos maitinate?

– Dalis vabzdžiaėdžių augalų dabar miega, nes jie kilę iš teritorijų, kuriose būna vėsus laikotarpis arba netgi žiemos laikotarpis. Pavyzdžiui, jautrusis musėkautas, kurį daugiausia žmonių žino, kilęs iš JAV, kur žiemos metu būna apie 0°C temperatūra. Kartais būna nedidelės šalnos, todėl jie ten paprasčiausiai užmiega. Kaip ir mūsų klevai ar jurginai, jie pereina į ramybės stadiją. Jiems nereikia nei šviesos, nei maisto.

Su tokiais miegančiais labai paprasta – jų nereikia maitinti, o tie, kurie maitinasi, pavyzdžiui, aktyviai augančias tukles ar heliamforas galima kartais pašerti, bet, kai saulės mažai, augalai lėtai juda, todėl jiems reikia nedaug maisto.

– Labai gražiai skamba – pašerti. Tai kuo šeriate? Kotleto juk neįdėsi.

– Ne, jiems prieskonių nereikia (juokiasi). Augalus galima maitinti, pavyzdžiui, sugaunant musę. Vasarą tai nėra sudėtinga. Užtenka atidaryti langą – vis tiek viena ar kita įskrenda. Jiems nereikia daug maisto – šerti galima kas dvi savaites. Kas augina akvariumines žuvytes, kurias šeria šaldytu maistu, uodo trūklio lervomis, gali duoti šiek tiek šio maisto. Taip pat galima nueiti į žvejų parduotuves ir nusipirkti gyvo maisto – musių lervų ar tų pačių uodo trūklio lervų.

– Ar apskritai sudėtinga vabzdžiaėdžių augalų priežiūra?

– Jiems reikia sąlygų, kad jie galėtų gerai, gražiai augti, žydėti ir klestėti. Pagrindinė sąlyga – substratas turėtų būti netrąšus. Netinka kompostinė, daržo ar gėlėms skirta žemė. Dažniausiai jie auginami natūraliose ir šiek tiek rūgščiose durpėse. Netinka rododendrams skirtos durpės, nes jos paprastai būna su trąšomis. Į vabzdžiaėdžiams augalams skirtą substratą dedamas smėlis, perlitas, vermikulitas – neorganinės substrato dalys, kurios padidina pralaidumą vandeniui, bet neįneša maisto medžiagų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Moliai

Moliai portretas
galėjot nors po vieną nuotrauką tų augalų įdėti.Ar ir to nesugebat?Ne be reikalo kalba kad gerus korespondentus iš žiniasklaidos išvaikė ir liko tik nesisigraibantys bezdariai
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių