Keturkojai bičiuliai padeda ir sveikti, ir karantiną ištverti

"Šuo – geriausias žmogaus draugas", – ne tik abstraktus posakis. Tyrimų duomenimis, šunys gali įsijausti į žmogaus problemas labiau už bet kurį kitą gyvūną ir net pačius žmones. Negana to, jie gali būti ir neblogi mūsų gydytojai. Ypač tuomet, kai kalbame apie emocinę sveikatą.

Kai kam atrodė avantiūra

2012-aisiais apie šį alternatyvų gydymo būdą Lietuvoje mažai kas žinojo. Todėl Ivetos Šikšniuvienės iniciatyva įkurti Kaniterapinės pagalbos centrą kai kam atrodė avantiūristinė.

"Dirbau "Kikos" vadybininke, daug bendravau su kačių, šunų veislynais, važinėjau po parodas. Kai buvau pakviesta prisijungti prie Kauno M.K.Čiurlionio LIONS klubo veiklos, ėmiau sukti galvą, kuo iš savo profesinės pusės galėčiau padėti klubo globojamiems vaikams – Vaiko gerovės centrui "Gynia", Muniškių globos namams", – prisimena I.Šikšniuvienė.

Veikliai moteriai šovė mintis savo feisbuko paskyroje pakviesti šunis auginančius pažįstamus įsijungti į socialinę akciją. "Pradėjome keliese su savo šuneliais lankytis pas LIONS klubo globojamus vaikus, senjorus. Pas visus tuos, kuriems mūsų, dar tik pradedančių ir savamokslių kaniterapeutų, pagalbos labiausiai reikėjo", – pasakoja I.Šikšniuvienė.

Kadangi kaniterapinių užsiėmimų poreikis augo, daugėjo tuo norinčių užsiimti žmonių, Iveta ėmė mąstyti apie profesionalesnės pagalbos teikimą. 2014 m. kartu su bendraminčiais įsteigė Kaniterapinės pagalbos centrą.

"Ėmėme domėtis šia terapijos sritimi, kviesti iš užsienio specialistus, lektorius. Daug kas iš mūsų net ir dabar šaiposi: kaip galima suderinti savanorystę ir profesionalią pagalbą? Galima! Kai iš šios veiklos įsikrauna ne tik ligoniai, bet ir patys keturkojų šeimininkai, kyla noras daryti dar daugiau", – su užsidegimu kalba Kaniterapinės pagalbos centro prezidentė.

Ėmė talkinti medikams

Pasak jos, be atgalinės grąžos savanorystė būtų neįmanoma. Kai savanoris bendrauja su kokiu nors senjoru iš senelių namų, šis papasakoja jam apie savo šunelį, jo būdą, savo gyvenimą, užsimezga graži draugystė, kuri duoda naudos tiek vienam, tiek kitam.

"Sykį perskaičiau vaikų terapeuto prof. Rimanto Kėvalo, paties auginančio šunis, straipsnį, kad sena jo svajonė – kaniterapijos taikymas vaikų onkologijos skyriuje, – prisimena Iveta. – Nuo to laiko ėmiau sukti galvą, kaip sulaukti patogaus momento ir pasiūlyti profesoriui mūsų centro pagalbą, t.y. vedlius su kaniterapiniais šunimis. Ir netikėtai vieną dieną tai įvyko!"

Iveta sulaukė skambučio iš Lietuvos medicinos studentų asociacijos (LiMSA) – pakvietė ją į vaikų onkologijos skyrių Kauno klinikose. Ten centro vadovė su kitais savanoriais turėjo dalyvauti Pasaulinės kovos su vėžiu dienos minėjime. Geresnės progos ir nereikėjo.

"Viską darėme labai kruopščiai ir atsakingai. Iš pradžių nusiuntėme visų kaniterapinių šunų kilmės dokumentus, pateikėme veterinaro pažymas ir atgužėjome į šventę su penkiais augintiniais", – prisimena ji.

Nuo tos dienos prasidėjo bendradarbiavimas su Kauno klinikomis – iš pradžių tik su Vaikų onkologijos skyriaus ligoniukais. O nuo 2016-ųjų Kaniterapinės pagalbos centro veikla susidomėjo ir Kauno onkologijos hematologijos klinika – prasidėjo darbas su suaugusiais ligoniais. Vėliau bendradarbiauti panoro Santaros klinikų Vaikų onkohematologijos skyrius. "Ir mano pirminė avantiūra išaugo į profesionalią pagalbą, kurią šiuo metu teikia penkiolika centro narių", – išdidžiai reziumuoja ji.

Keturkojai terapeutai – laukiami

Deja, dėl karantino šiuo metu veikla nevykdoma. Kol apribojimai dar nebuvo tokie griežti, centro nariai kartu su savo terapiniais šunimis linksmino vaikučius, galinčius išeiti į lauką, ligoninės kieme. Kiekvieną antradienį vykdavo užsiėmimai.

Paprašyta prisiminti laiką prieš karantiną, Iveta pasakoja, kad į klinikas paprastai važiuodavo du arba trys centro nariai su savo šunimis. Jei tuo metu ligoniukų skyriuje būdavo mažiau – vaikai galėdavo pasidžiaugti individualiu bendravimu su šuneliais. Bet paprastai vykdavo grupiniai užsiėmimai erdviuose Vaikų onkologijos skyriaus koridoriuose arba žaidimų kambariuose. Ten užtekdavo vietos net šunų barjerams pastatyti.

Jei tekdavo linksminti gulinčius palatose pacientus, centro nariai klausydavo skyriaus slaugytojų ir gydytojų nurodymų. Tokiems sunkiems ligoniukams džiaugsmą teikė vien šunelio buvimas šalia. Mamos net leisdavo jam į vaiko lovelę įsirangyti. Tuomet abiem būdavo smagu – vaikui šunelį glostyti, kojytes ant minkšto jo kailio užsidėti, o keturkojui terapeutui – pajausti mylinčios širdelės plakimą.

Centro savanoriai labai laukia pavasario, kai, atšilus orams, galbūt atšils ir sugriežtintos ligoniukų lankymo sąlygos visose gydymo įstaigose.

Privačių iškvietimų nepriima

Pajuokavus, kad Kaniterapinės pagalbos centras šiuo sunkiu Lietuvai metu galėtų priimti ir privačius užsakymus – juk dabar net fiziškai sveikiems žmonėms labai praverstų raminanti šunų terapija, Iveta purto galvą.

Jiems dažnai skambina įvairiausias negalias turinčių vaikų tėveliai ir prašo asmeninių susitikimų. "Deja, eiti į šeimą su šuneliu, – tikina vadovė, – labai atsakinga. Negalime to daryti vien dėl malonumo. Turime žinoti, kokio tikslo siekiame, ar pavyks pas vaikutį atvykti nuolat. Tik tuomet bus nauda. Mūsų lektorė iš Italijos pasakojo, kaip vienas terapinis šuo aštuonerius metus vaikščiojo pas autistą berniuką ir tik po tokio ilgo abipusio bendravimo pasiekė tam tikrų rezultatų."

Iveta sako, kad tie, kurie labai norėtų dalyvauti veikloje, turėtų sekti Kaniterapinės pagalbos centro informaciją feisbuko paskyroje. Čia skelbiami planuojami seminarai, šunų testavimo datos, informacija apie jau įvykusius susitikimus.

"Taip žmonės mato mūsų veiklą, darbus, – džiaugiasi I.Šikšniuvienė. – Negalią turinčių vaikų mamos šią vasarą galėjo prisijungti ir prie mūsų centro vykdomo projekto "Bendradarbiavimo skatinimas sveikatos netolygumų mažinimo srityje", kur drauge su vaikučiais dalyvavo susitikimuose su terapiniais šunimis."

Pasiėmė Novą iš prieglaudos

Tarp kaniterapijos specialistų vyrauja nuomonė, kad terapeutų darbą gali dirbti tik grynaveisliai šunys. "Bet mano ir centro vadovės Ivetos nuomonė yra griežtai priešinga", – sako Kaniterapinės pagalbos centro šunų elgsenos specialistė Agneta Milikauskaitė.

Mitai: centro savanorė A.Milikauskaitė su mišrūne kalyte Nova paneigė kai kurių žmonių įsitikinimą, kad terapeutų darbą gali dirbti tik grynaveisliai šunys. Kaniterapinės pagalbos centro nuotr.

Lietuvos sveikatos mokslų universitete mergina baigė veterinarinės medicinos studijas, tik šiuo metu pagal specialybę nedirba: užsiima šunų dresūra. Prieš kokius aštuonerius metus Agneta savanoriavo šunų prieglaudoje "Penkta koja" ir ten susipažino su mišrūne kalaite Nova. "Nova, apsigyvenusi pas mane, paneigė visus mitus", – juokiasi Agneta, pritarianti vadovei, kad viskas priklauso nuo žmogaus ir nuo to, kaip jis su savo augintiniu gyvena, kaip jį socializuoja, ruošia darbui.

"Sykį kelios savanorės su šuneliais iš prieglaudos buvome pakviestos pas Aklųjų ir silpnaregių vaikų globos namų vaikučius. Ten pirmą sykį išgirdau apie Kaniterapinės pagalbos centro veiklą, susipažinau su jos vadove Iveta. Po kurio laiko pastebėjau skelbimą feisbuke, kad kviečiami šunys testavimui ir kad bus tikrinamas jų tinkamumas kaniterapinei veiklai. Nutariau nusivesti Novą", – prisimena pačią pradžią jau šeštus metus centre savanoriaujanti Agneta.

Skirtingo temperamento šunys

Novos šeimininkė pasakoja, kad tąkart jos augintinė parodė puikius testo rezultatus. Tad ilgai nedvejojusi ji nusprendė išbandyti savo šunį kaniterapijos srityje.

Iki karantino užsiėmimai ligoninėse vykdavo kiekvieną savaitę. Galintys judėti vaikučiai siausdavo drauge su šuneliais lauke arba skyriaus koridoriuje. Prijungtiems prie lašelinių ligoniukams kaniterapiniai šunys teikdavo ramesnę pagalbą – leisdavo juos glostyti, myluoti. Todėl į susitikimą su vaikais ar suaugusiaisiais vykdavo skirtingo temperamento šunys – kad kiekvienas rastų sau draugą pagal charakterį ir sveikatos būklę.

Agneta sako, kad neįmanoma įsigyti šuns specialiai kaniterapijai. Tik po specialių testų matomas jo tinkamumas. Kad šuo mielai bendrautų su nepažįstamais žmonėmis, leistųsi glostomas – tokių dalykų neišmokysi per prievartą. Dešimties metų amžiaus Nova pasirodė puiki terapinė kalytė. Nebuvo sunku jos pripratinti prie visokių garsų, kvapų ar svetimų žmonių. "Dirbau su ja pasitelkusi teigiamą motyvaciją, skatinau maistu, pagyrimais. Surežisuodavau situacijas, su kuriomis Nova galėtų susidurti ligoninėje", – prisimena mergina.

Šiuo metu centro savanorė ruošia kaniterapijos egzaminui antrą savo šunį – borderkolę Hulu. Iki šiol Hulu buvo šuo, puikiai pasirodydavęs šunų vikrumo, lėkščiasvydio varžybose. Agneta juokiasi, kad atėjo metas ir Hulu sužinoti, ar ji yra tinkama kilniems darbams.

Svarbios šuns savybės

Kinologė ir šunų elgsenos specialistė Skaistė Skibiniauskienė drauge su centro vadove I.Šikšniuviene mynė pirmuosius kaniterapijos žingsnius Lietuvoje. Ėjo pas silpnaregius ir akluosius vaikučius kartu su savo augintiniais.

"Atsirado stimulas padėti žmonėms, noras tobulėti profesine prasme. Maždaug prieš trejus metus tapau Kaniterapinės pagalbos centro trenere ir pradėjau rūpintis centro šunelių psichologine sveikata", –  pasakoja Skaistė.

Pasak specialistės, terapiniu šunimi gali būti bet kurios veislės šuo, netgi mišrūnas. Vertinama ne veislė, bet pats šuo. "Ne kiekvienas samojedas ir ne kiekvienas Kavalieriaus karaliaus Karolio spanielis, teoriškai galintis tai daryti, praktiškai sugebės būti geru terapiniu šunimi. Svarbios konkretaus šuns savybės", – tikina ji.

Specialistė akcentuoja, kad svarbiausia terapinio šuns savybė yra jo ekstravertiškumas. Šuo turi būti linkęs bendrauti ir dalytis savo energija su svetimais žmonėmis.

Iniciatyva: Kaniterapinės pagalbos centro įkūrėja I.Šikšniuvienė džiaugiasi, kad jos avantiūristinė idėja ilgainiui tapo profesionalia veikla, padedančia ligoniams pasijusti geriau. Kaniterapinės pagalbos centro nuotr.

S.Skibiniauskienė, pati rengianti šuniukų testavimus, yra mačiusi tokių keturkojų, kurie, rodos, ir paklusnūs, ir valdomi, bet vis dėlto per daug stipriai orientuoti į save, nesileidžiantys į bendravimą su aplinkiniais.

"Terapinis šuo privalo norėti bendrauti su pacientu, – aiškina kinologė ir išvardija dar keletą tokiam šuniui privalomų savybių. – Jis negali būti audringas, spontaniškas, nenuspėjamas, priešingai – lengvai valdomas ir paklusnus."

Privalo laikyti testą

Pasak šunų elgsenos specialistės, testavimas susideda iš kelių pagrindinių dalių. Viena jų – bazinis šuns paklusnumas. Jo metu tikrinama, kaip šuo reaguoja, kai jį valdo visiškai svetimas ir nepažįstamas žmogus.

Tai daroma dėl to, kad susitikimų su ligoniukais metu vaikai dažnai nori patys valdyti šunis, daryti su jais parodytus triukus, vedžioti. Tokia aktyvi veikla jiems kelia ypatingai gerų emocijų. Štai kodėl terapinis šuo privalo klausyti ne tik savo šeimininko.

Skaistė pasakoja, kad kitą šunų egzamino dalį sudaro socialinio ir psichologinio spaudimo atlaikymas. Jo metu egzaminuojamam šuniui specialiais dirgikliais sukuriami įvairūs trikdžiai – jį erzina kiti šunys, medicininė įranga, nauji kvapai, šaižūs garsai ir pan. Į visus juos šuo turi išmokti nereaguoti arba reaguoti gerąja prasme. Paklausta, ar pas senjorus į senelių namus atvykstantys šuneliai gali būti vaišinami spacialiai susitikimui stalčiuje paslėptais sausainiais, Skaistė dvejoja.

"Turint omenyje fiziologinę šunelio sveikatą, – juokiasi ji, – geriau jau jis to sausainio neėstų. Bet, žiūrint iš paklusnumo pusės, jei vedlys šunelio valdymą perdavė pacientui, – keturkojis turi jo klausyti ir lauktuves suėsti. Tai žinodami mūsų specialistai vyksta į svečius jau su skaniukais, kuriais senjorai ar vaikai pamalonina šunis."

Namuose – vienuolika keturkojų

Kinologė tikina, kad Kaniterapinės pagalbos centro šunys yra išmokyti ne griebti, o gražiai paimti kąsnį iš kito žmogaus rankos.

"Šito meno aš pirmiausia išmokiau ir savo šunis. Išvedusi augintinius pasivaikščioti dažnai matau, kaip žmonės su vaikučiais nori juos paglostyti, pavaišinti skanėstu... Tad visi maniškiai yra išdresuoti kultūringai paimti iš rankų skaniuką", – sako ji.

Kadangi Skaistės vyras yra šunų veisėjas, Skibinauskų šeimoje šiuo metu gyvena net vienuolika augintinių. Iš jų penkių veislių šunys skirti vien veisimui. Likusių tarnauja skirtingiems šeimos pomėgiams.

"Turime samojedų, persų kurtų. Yra ibizos šuo, su kuriuo vyras mėgsta sportuoti. Pagal mano užgaidą namuose atsirado Meksikos plikoji. Vadinu ją kojų šildytuve. Nepatikėsit, bet tas plikas šuo išspinduliuoja į aplinką kur kas daugiau šilumos negu bet koks storakailis jo kolega. Kai plikoji prie manęs liečiasi, atrodo lyg miegočiau su šilta vandens pūsle, – juokiasi S.Skibinauskienė, kurios vyras domisi šunų kinkinių sportu. – Neretai jis skundžiasi, kad mano eiklieji kurtai bando jį kartkartėmis įmūryti į medį..."

Ekstravertiškumas: pasak šunų elgsenos specialistės S.Skibiniauskienės, esminė savybė, kurią privalo turėti terapinis šuo, yra jo gebėjimas bendrauti. Jūratės Baltaduonytės-Marinionokienės nuotr.

Sunku matyti sergančius vaikus

Ar iš daugybės šunelių yra bent vienas, su kuriuo kinologė ryžtųsi dalyvauti Kaniterapinės pagalbos centro veikloje kaip vedlė? Skaistė susimąsto. Pasak jos, labai įdomus dalykas, kad iš tiek šunų – turint omenyje kaniterapijai reikalingas jų savybes – tinkami būtų tik du.

Kinologė prisipažįsta, kad kol kas juos testuoti, o paskui dalyvauti gydymo seansuose ji negalėtų: trikdo tam tikri psichologiniai barjerai. "Dažnai lydžiu terapinius šunis ir jų vedlius į užsiėmimus pas ligonius. Ypač man sunku būti vaikų onkologijos skyriuje, nes pati esu mama, auginu mažamečius sūnus", – prisipažįsta ji.

Į klausimą, kas renkasi sau draugą – šuo ar vaikas, Skaistė atsako, kad teoriškai turėtų rinktis pacientas. Bet moteris pastebi ir dar vieną labai įdomų faktą, kad poros, kurios per tuos gydomuosius užsiėmimus sulimpa, tai padaro abipusių simpatijų vedamos.

"Kaip sakoma, – juokiasi ji, – atitinka kirvis kotą, t.y. įvyksta energinis žmogaus ir šunelio suderinamumas. Dėl jo vaikučių emocinė būklė keičiasi akimirksniu."

Per karantiną džiugina virtualiai

Ne tik vaikučiai, bet ir vaikų onkologijos skyriuje su jais gyvenančios mamytės laukia šunelių valandos: mat kai ligoniukams gerai – ir mamos laimingos, šypsosi. O sukišusios pirštus į švelnius samojedų gaurus patiria malonių emocijų, bent trumpam atitrūksta nuo skaudžios kasdienybės ligoninėje. Štai tada ir vyksta tikrieji kaniterapiniai mainai, reguliuojantys žmogaus kraujospūdį vien dėl to, kad jis glosto šunį.

"Kaniterapija – gana nauja Lietuvoje alternatyvaus gydymo sritis, taikoma ne tik onkologijoje, – pasakoja Skaistė. – Didžioji kaniterapijos nauda yra galbūt ne ta, kad specialiai parengti šunys iš kvapo atpažįsta įvairių rūšių vėžį, o prasidėjus pandemijai – jau mokosi atskirti netgi koronaviruso infekcijos kvapą. Nors tai irgi stulbinantys pasiekimai... Kaniterapija puikiai veikia psichologinius sutrikimus. Tai rodo ir onkologinių ligoniukų mamyčių reakcija. Juk, sutikite, šunys neišgydo paties vėžio, bet labai stipriai keičia žmogaus emocinę būklę į gerąją pusę."

Skaistė liūdi, kad griežto karantino metu su ligoniukais ir juos slaugančiais tėveliais gali bendrauti tik virtualiu būdu. "Bet nėra padėties be išeities. Tie tėvai paprastai priklauso tam tikroms specializuotoms socialinių tinklų grupėms. Štai į jas mes ir siunčiame linksmas nuotraukas, juokingus filmukus su mūsų šuniukais, kad vaikai nesijaustų užmiršti, palikti."



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių