Moters nuostabai, grybai buvo puikiai išsilaikę ir sveiki.

„Nesitikėjau rasti grybų. Į mišką važiavau eglių šakų. Kai atidžiau apsidairiau po kojomis, aptikau augančių voveraičių. Keletą paskutinių dienų oro temperatūra buvo gerokai šoktelėjusi į viršų. Matyt, to ir užteko, kad prasikaltų grybai“, – teigė grybautoja.

Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos mokslinis darbuotojas Jonas Kasparavičius aiškino, kad Lietuvoje grybų galima rasti iki pat didžiųjų šalčių.

„Ne stebuklas. Tik tokiu metu niekas į mišką neina. Tačiau beveik kasmet galima ir žiemą rasti grybų. Šiuo metu gali augti baltikai, tauriabudės, plempės“, – aiškino mikologas.

Tikėtina, kad vėlyvą rudenį geriau auga baltikinių šeimos grybai.

„Dažnai grybai spėja užaugti net per trumpus atlydžius. Ant medžių galima rasti ugniabudžių. Daugelis jų nepažįsta ir, radę miške, net nerenka. Bet prekybos centruose pardavinėjamos juodkotės ugniabudės pirkėjams atrodo kur kas mielesnės. Nors identiški grybai auga ir mūsų miškuose. Tik parduotuvėse jos būna balkšvos spalvos arba beveik baltos. Šie grybai auginami pramoniniu būdu“, – tikino specialistas.

Gamtoje natūraliai augančių grybų spalva gali kisti. Tai priklauso nuo augimvietės.

„Jie auga ant pažeistų medžių ir ne tik rudenį, bet ir žiemą. Šie grybai yra valgomi. Nors niekam tokia mintis nekyla juos išvydus. Net dzūkai jų nerenka, jie valgo tik tris grybų rūšis. Visi kiti grybai dzūkams yra šungrybiai“, – juokėsi pašnekovas.

Mikologas tikino, kad grybus galima rinkti iki pat šalčių.

„Tokiu metu pasitaiko ir žaliuokių. Grybai auga iki nulio laipsnių temperatūros. Tačiau ne visuomet vėlyvą rudenį galima rasti valgomų grybų tose pačiose vietose, kur juos rinkome vasarą. Tai gali būti tie patys grybai, tik jų štamas kitas. Grybas išauga tame taške, kur susidaro jam palankios sąlygos. Todėl dzūkai sako, kad "grybai vaikšto". Tai reiškia, kad grybai tam tikrose vietose sudygsta tik esant tam tikroms sąlygoms“, – aiškino J.Kasparavičius.