– Jūsų studijų metai buvo be galo aktyvūs, dalyvavote studentų atstovybės veikloje, tad natūralu, kad viskam pasibaigus užpuolė liūdesys. Ar greitai suradote atsakymą į klausimą, ką su savo gyvenimu daryti toliau?

– Beveik pusmetį nieko nesinorėjo. Gyvenimas atrodė betikslis ir beprasmis. Norėjosi tik gulėti ant lovos ir buku žvilgsniu žiūrėti jutubo filmukus. Taip netikėtai, tempdama laiką iki nakties, įpratau žiūrėti vaizdo įrašus apie šunis, jų dresūrą. Sužinojau, kad šunys gali padėti žmogui išspręsti jo problemas.

– Netikėtai atėjo praregėjimas, kad šunys gali tapti ir jūsų išsigelbėjimu?

– Vartydama namuose rastas knygas apie šunis (o jų buvo daugybė), prisiminiau, kad paauglystės laikais viena svarbiausių mano gyvenimo aistrų buvo šunys. Dar besimokydama pradinėse klasėse, kai visos mergaitės rinko žymių pasaulio dainininkų plakatus, aš kolekcionavau šunų paveiksliukus. O prasidėjo viskas nuo mokytojos, kuri po žiemos atostogų kiekvienam mokiniui padovanojo po mažą kalendoriuką su šuns nuotrauka (buvo Šuns metai). Nuo tada ėmiau skaityti apie juos, mokiausi pažinti jų veisles, charakterius ir ėmiau prašyti tėvų šuniuko. Taip mūsų namuose atsirado taksas. Kai į dresūros mokyklą jo nepriėmė, mokyti ėmiausi pati.

Nepriklausomai nuo šuns dydžio ar veislės, už jo blogus darbelius yra atsakingas tiktai jo šeimininkas.

– Paskui prasidėjo paauglystė, pirmoji meilė, studijos aukštojoje mokykloje ir šunys laikinai buvo primiršti?

– Tikrai taip. Atradau juos iš naujo tik kamuojama depresijos. Ir nuo tada nebepaleidau. Pradėjau vaikščioti į prieglaudas, savanoriauti. Pasiėmiau laikinai globoti savo pirmąjį šunelį – Eltoną (mišrūną), ėmiau dirbti su juo. (Beje, Eltonas iš pradžių buvo labai problemiškas šuo: purtė mūsų rajono šunis, puldavo vyrus. Nekaltinu jo: turbūt nemažai neigiamų patirčių turėjo.) Žodžiu, teoriškai reabilitavau, socializavau Eltoną aš, bet praktiškai jis mane pastatė ant kojų, išgydė nuo liūdesio, parodė gyvenimo tikslą.

– Ir tada ėmėte ieškoti rimtesnių mokytojų, kurie šį smagų hobį leistų paversti mėgstama profesija?

– Taip. Susiradau trenerę, įsiprašiau pas ją į asistentes. Dvejus metus praktikavausi: pati mokiausi, o vėliau jai padėdavau. Tuo pačiu metu lankiau įvairius seminarus, mokymus. Po dvejų metų nesunkiai išlaikiau egzaminus ir gavau trenerės kvalifikaciją, o dar po kiek laiko įkūriau savo "WonderDog" šunų akademiją, kurioje, kaip mėgstu juokauti, šeimininkai dresuojami, o šunys – mokomi.

– O kuo blogas žodis "dresūra" – minėjote, kad jo nevartojate?

– Nemėgstu šito žodžio. Man jis asocijuojasi su muštru, prievarta. O aš nenaudoju spaudimo ir fizinių bausmių. Mokau šeimininkus komunikuoti su šuneliu apie artėjančią bausmę, kad augintinis turėtų galimybę jos išvengti. Mano akademijoje šunys mokomi kaip vaikai – per žaidimus.

– Kokios šunų veislės populiariausios Lietuvoje?

– Dabar pas mus labai populiarūs vokiečių, australų aviganiai, borderkoliai, vižlai, retriveriai, labradorai; dar – portugalų, ispanų vandens šunys, berno zenenhundai. Iš mažųjų ant bangos špiciukai, bišonai.

– Ar tuos mažuosius irgi galima dresuoti? Ne sykį esu girdėjusi, kad mažieji kvailesni už didžiuosius jų brolius…

– Nesąmonė. Kartais tos mažos veislės kur kas geriau pasirodo per egzaminus nei, tarkim, kokie vokiečių aviganiai. Tik mokyti juos reikia pradėti nuo mažų dienų.

– Nuo kada tiksliau? Tarkim, nusipirkau mėnesio šunelį ir jau į mokslus?

– Pradėkime nuo to, kad tokie mažyliai dar turi būti prie mamos. Geriausia sulaukti bent dviejų mėnesių – tik tada vežtis šunelį namo. Jei kažkas nori parduoti greičiau, vadinasi, susidūrėte su daugintojais, kurie moka pinigus už kalės išnaudojimą. Normalus veislynas to tikrai nedarys.

– Na, gerai. Įsigijau dviejų mėnesių jorkšyro terjerą tiesiai iš veisėjų. Ką turėčiau daryti toliau?

– Iš pradžių jūsų augintinio laukia ne dresūra, o mokymas. Jis prasideda nuo pat pirmos dienos, kai tik šunelis įžengia į jūsų namus. Iki keturių mėnesių vyksta ne muštravimas, o paprasčiausia šunelio socializacija. Jūsų darbas yra supažindinti jį su skirtingais žmonėmis, gyvūnais, vietomis, garsais, paviršiais, prisilietimais. Ir supažindinti jį taip, kad šunelis susikurtų teigiamas asociacijas ir nepatirtų įtampos. Maža to, jūs – šeimininkas – turite tapti pačiu geriausiu savo augintinio draugu, kuriuo jis besąlygiškai pasikliautų ir paskui kurį norėtų sekti net į pasaulio kraštą. Kaip tai padaryti? Išmokti šiam laikotarpiui skirtų specialių pratimų. Prie jų dar reikėtų pridėti reikaliukų tvarkymą lauke, reagavimą į vardą. Jei viskas puikiai sekasi, galite pagalvoti ir apie komandų mokymą.

– Komandų mokymas jau asocijuojasi su šunų mokykla. Kada mano augintinis gali pradėti lankyti grupines šunų dresūros pamokas?

– Nuo keturių mėnesių šuneliai jau gali lankyti mokyklą – t.y. pradinukų kursą. Bet prieš jį dar turėsite išklausyti keturių valandų trukmės teorinį seminarą, skirtą būtent šunų šeimininkams, kurie dažnai nesupranta, kaip jo šuo mąsto, kokiu principu mokosi… Jei to nepadarysite, neišvengsite klaidų. Dažniausia iš jų yra ta, kad šeimininkas bando komunikuoti su šunimi kaip su sau lygiu. O juk šuo yra šuo. Todėl (net ir labai pasitikėdama savo šunimis) stengiuosi niekada nesudaryti sąlygų, kad įvyktų nelaimė. Pamenu, vieną sykį pas mus namuose viešėjo vyro dešimtmetis broliukas. Kai vyras paklausė, ar galėtų palikti jį vieną su mano šunimis, atsakymas buvo neigiamas. Kodėl? Nes niekada negali žinoti, kas šaus šuniui į galvą. Žinau daug istorijų, kai žmogus per stipriai pasitikėjo šunimi ir įvyko tragedija. Todėl sakiau ir sakysiu, kad reikia dresuoti ne tik šunis, bet ir jų šeimininkus (juokiasi). Štai tada tokių situacijų, per kurias nukenčia nekalti žmonės, bus gerokai mažiau.

– Įtikinote. Aš būtinai išklausysiu seminarą, skirtą šunų šeimininkams. O tada prasidės darbas grupėje, tarp kitų šunų?

– Tik tada. Šuneliams teks susipažinti su paklusnumo pagrindais būnant tarp dirgiklių – t.y. kitų šunų. Išmokti tam tikrų paklusnumo komandų. Darbas truks porą mėnesių, o po jų – ir visą likusį gyvenimą.

– Ar norite pasakyti, kad baigę mokslus šunys ir vėl turės kažkur kažko mokytis?

– Ne kažkur, o pas jus namuose. Pateiksiu pavyzdį. Juk žmogus iš pradžių lanko darželį, paskui – vidurinę mokyklą, tada – universitetą, kuriame iš pradžių įgyja bakalauro laipsnį, vėliau – magistro, daktaro. Paskui, jei nori, visą gyvenimą dar gali gilinti savo žinias. Iš šuns mes norime, kad jis, dar būdamas mažas (tarkim, kokių šešių mėnesių), jau pasižymėtų daktaro savybėmis. Nė velnio! Iš pradžių turite kelti reikalavimus sau, o tik paskui – šuniui. Šeimininkas privalo visą likusį gyvenimą su savo šuneliu kartoti tai, ką išmoko mokykloje. Ir visą savo laisvalaikį investuoti į šuns pasitikėjimą šeimininku. Prarasti savo keturkojo pasitikėjimą lengva – vienas netinkamas veiksmas, riksmas, šeimininko reakcija, kai yra stresinė situacija… Ir stop. Šuo užsiblokuos. Teks pradėti viską nuo pradžių.

Iš pradžių turite kelti reikalavimus sau, o tik paskui – šuniui.

– Kaip viską suspėjate? Gal vyras padeda?

– Na, iš jo kinologas kaip iš manęs – maratono bėgikė. Bet požiūrį į šunis, jų mokymą per keletą metų jis pakeitė. Jaučiuosi be galo dėkinga, kad Karolis visada mane palaikė, skatino judėti į priekį. Prie mano veiklos jis mielai prisideda buitiniais darbais, mat turi puikias meistrelio rankas – tai kokius vartelius šunims sumeistrauja, tai lentynėlę prikala.

– Pristatykite savo šeimos narius…

– Kaip jau sakiau, vyras Karolis, du šunys ir katė Ūsė (iš VšĮ "Vyšnių sodas"). Į borderkolį panašų Eltoną juokais vadinu Brisiumi, nes veislės jis kaip ir neturi. Eltonas – puikiai išauklėtas ir socialus šuo. Įprastai vedžiojame jį be pavadžio. Kai šaukiame – atsiliepia, bet… turi vieną bėdą, su kuria tenka susigyventi. Yra labai vokalus. Na, garsus. Jei apsidžiaugs ar susijaudins – sulos kokius du tris kartus, jei nusimins – irgi; jei mūsų kitas šuo pradės prie jo lįsti – vėlgi netylės. Tad kartais, patikėkit, net ir mane užknisa tas jo besaikis burbuliavimas. O vyrą, įsivaizduoju, tuo labiau.

– Jeigu jūsų vyras prieš pat vestuves būtų staiga pareiškęs: žinai, brangioji, rinkis – šunys arba aš?

– Jeigu visai atvirai, kažkas panašaus ir buvo. Nėra gi jis koks šunininkas. Gyvūnai – mano užgaida. Tai metė man panašią frazę, kai ėmiau svaigti dar apie vieną – trečią – šunį. Laimė, laiku susiėmiau. Radau aukso viduriuką, kad ir vyrui, ir šunims gerai būtų. Susidėliojau prioritetus. Supratau viena: kad ir kaip mylėčiau šunis, vyras vis tiek gyvenime yra nepalyginti svarbiau.

– Dar nepristatėte savo antrojo augintinio…

– Antrasis yra amerikiečių stafordšyro terjeras Aasbo.

– Argi ne ši veislė įtraukta į pavojingiausių veislių dešimtuką?

– Na, taip… Bet norėčiau ją apginti. Spauda dažnai labai neigiamai piešia šios veislės šunis. O be reikalo. Esmė juk – ne šuo, o pats šeimininkas. Jei jis savo keturkoju netinkamai rūpinasi – bet kokia veislė gali kelti pavojų. Maža to, dažnai žmonės pasiima auginti ne stafordšyrą, bet mišrūną, tik primenantį šios veislės šunį ir jo visiškai neauklėja. Nesudaro saugių sąlygų (pavadis, antsnukis), kai šuo neigiamai reaguoja į aplinką (žmones, šunis, mašinas). Toks šeimininkų neatsakingumas būtent ir priveda prie nelaimingų atsitikimų, kurie plačiai aprašomi spaudoje. O kas nukenčia? Vargšeliai stafordšyrai, nes kalta veislė! Iš patirties žinau, kad visai kitų veislių šunys kur kas dažniau apkandžioja žmones. Tik kažkodėl apie tai niekas nerašo. Mano nuomonė šiuo klausimu yra griežta: nepriklausomai nuo šuns dydžio ar veislės, už jo blogus darbelius yra atsakingas tiktai jo šeimininkas.

Beje, amerikiečių stafordšyro terjerai daugelį metų veisiami kaip šeimos šunys ir agresija žmogui jiems visai nebūdinga.

– Kaip vedžiodamas šunį viešoje vietoje turėtų elgtis jo šeimininkas, kad aplinkiniai jaustųsi saugūs?

– Savo Eltoną aš vedžioju be pavadėlio (išskyrus tam tikras situacijas ir vietas, kur būna daug žmonių ir judrus eismas), bet vos pamatau žmones – pasikviečiu jį prie savęs, prisegu pavadėlį, neleidžiu įkyriai lįsti, nebent žmonės patys norėtų su juo pasisveikinti. Tuomet džiaugsmas abipusis: žmonės paniurko Eltoną, o šis pasilepina paglostukais. Jei noriu, kad mane gerbtų, aš irgi privalau praeivius gerbti. Savo antrąjį šunį – stafordšyrą – vedžioju tiktai su pavadžiu. Jis labiau reaguojantis į aplinką, taip pat ir į svetimus šunis, tad privalau sudaryti visiems "eismo dalyviams" saugias sąlygas. Ne pati maloniausia patirtis būti aprėktai dėl šuns.

– Gal prisimenate ir kitokių – malonių – patirčių, į kurias įtraukė būtent jūsų šunys?

– O taip. Eltonas yra tas šuo, per kurį aš įsisukau į daug smagių veiklų. Viena iš jų – šunų freestyle’as. Kitaip sakant, šokiai su šunimis. Lietuvoje tai dar tik populiarėjantis sportas. Daug jame visokių taisyklių. Muzika turi tikti šuniui pagal jo kūno ritmą, o šuns ir šeimininko šokis – pasakoti kažkokią istoriją.

– Bet tai juk nėra gyvūnų cirkas?

– Oi, ne. Jei tai būtų cirkas – užtektų vien triukų kratinio. Sykį ir aš gavau tokią pastabą iš komisijos. Nuo to karto į pasiruošimą freestyle’o varžyboms žiūriu kur kas rimčiau. Pastarasis mūsų su Eltonu pasirodymas buvo pastatytas pagal 1959-ųjų dainą "Why Do I Love You So". Tad teko pasirūpinti ir vintažine suknele, ir raudonomis lūpytėmis. Vis dėlto Eltono vienintelė puošmena turėjo būti jo antkaklis. Daugiau jokių papildomų niekučių. Tokios taisyklės. Dar vienas jų punktas: "Gyvūnų gerovė". Jis neleidžia statyti sunkiųjų veislių šunų (pvz., zenenhundų) ant dviejų kojų. Nes jiems per sunku. Todėl tokie šokio judesiai traktuojami kaip gyvūnų kankinimas. Šuo, atlikdamas šokį drauge su šeimininku, neturi jausti streso, baimės ir diskomforto. Jam tai turi patikti…

– Kokias dažniausiai pasitaikančias klaidas daro šunų šeimininkai juos dresuodami?

– Tarkim, jei šuo visąlaik šokinėja ant šeimininko, o šis jam rodo dėmesį (pvz., tuo metu šeria skaniukais ar glosto) – tas ir toliau šokinės. Jei šuo įsirėžęs tempia pavadį, o šeimininkas eina iš paskos – šuo ir toliau temps. Jei šeimininkas, jo augintiniui pamačius kitus šunis, ims tempti jį prie savęs – ilgainiui jo augintinis pradės neurotiškai reaguoti į aplinką, jos trikdžius (nes jų akivaizdoje šeimininkas susinervina). Todėl sakau, kad šuo paprastai nekaltas. Juk auklėja ir moko jį šeimininkas… Taip, kiekvienas šuo turi savo temperamentą, patirtį, nuomonę, jautrumą ir kt. Tačiau žmogaus atsakomybė – užtikrinti, kad būtent tam šuniui, kurį žmogus pasirinko auginti, būtų sudarytos kuo kokybiškesnės ir saugesnės gyvenimo sociume sąlygos.

– Ar dažnai šunelį reikia vesti pas veterinarą dėl profilaktinės apžiūros, kitaip sakant, ligų prevencijos?

– Savuosius tikrinu kas pusę metų. Kodėl? Jei šuo turi kokių nors šeimininkui nežinomų sveikatos sutrikimų, tai atsiliepia ir jo elgesiui. Žinau atvejį, kai keturiolikos metų šuo pradėjo pulti savo šeimą, kai ji ėmė artintis link jo norėdama paglostyti… Užmigdžius šunį paaiškėjo, kad vargšelio dantys buvo užpūliavę. Vadinasi, jam skaudėjo.

Stereotipai apie šunis

TAIP ar NE. Jei šuns uodega vizga, jis yra be galo laimingas.

NE. Šuns uodega gali gražiai vizgėti ir tuomet, kai jis nori papjauti kitą šunį. O dar – kai bijo. Aišku, tas vizgėjimas skiriasi. Rodanti agresiją uodegytė bus įsitempusi lyg skorpiono. Iš baimės tirtanti uodegėlė bus nuleista žemyn ir judės vėlgi kitaip. Svarbu vertinti visą kūno kalbą (ausys, akys, burna, kūno poza, uodega ir kt. signalai) – ne vien tik uodegą.

TAIP ar NE. Šuo krenta ant nugaros, kai nori, kad šeimininkas jį paglostytų.

NE. Kartais žmonės lenda prie šunų labai įkyriai. Tada šiems nelieka nieko kito, kaip tik siųsti ženklus, kad būtų palikti ramybėje. Vienas iš tokių ženklų – atsigulimas. Šuo guli, jo letenos sustingusios, akys išsprogusios. Tai reiškia: aš žiauriai stresuoju, rodau savo nuolankumą, noriu išvengti šitos situacijos. Deja, daugumai žmonių atrodo, jog išvertęs pilvą šunelis nori, kad jį glostytų. Jei šuo apsiverčia ant nugaros, bet jo letenos atsipalaidavusios (gal net išmestos į skirtingas puses), akys ramios, minkštos, tuomet tikrai gali būti, kad jis nori iš jūsų paglostuko.

TAIP ar NE. Šeimininkas turi būti aiškus lyderis. Kad, esant bet kokiai situacijai, įrodytų savo dominavimą, jis turi čiupti šuniui už gerklės, apversti jį ant nugaros ir laikyti tol, kol šis pasiduos. Antraip, manoma, šuo dominuos labiau už šeimos narius.

NE. Dominavimo teorija – kai gaujoje yra alfa lyderis, kuris valdžią pasiekia tik per psichologinį spaudimą ir fizinės jėgos naudojimą – grynų gryniausia nesąmonė. Ir aš žinau, iš kur ji atsirado. Prieš daugelį metų vienas toks mokslininkas ją sugalvojo stebėdamas vilkus zoologijos sode. Pirma, vilkas – ne šuo; antra – tai vyko nenatūralioje aplinkoje. Vilkai, sugaudyti iš įvairių vietų ir uždaryti į nelaisvę, būtent dėl to ir demonstravo tokį elgesį (vargšeliai siaubingai stresavo jiems nenatūralioje aplinkoje). Beje, po kokių 20 metų tas pats mokslininkas vėlgi tyrinėjo vilkų šeimas, tik jau natūralioje gamtoje, ir pastebėjo, kad vilkų šeimoje turi viešpatauti ramybė, o ne konfliktai. Vos tik gaujoje atsirasdavo koks nors agresyvus vilkas – jis bemat būdavo užpjaunamas arba išmetamas iš gaujos. Taigi, tas pats mokslininkas netrukus paneigė savo pirminę teoriją.

TAIP ar NE. Šunų negalima šerti naminiu maistu.

Ir TAIP, ir NE. Šiuo klausimu neturiu griežtos nuomonės. Jei šuo neturi alergijų, kažkokių skrandžio problemų – duokite (tik ne nuo stalo, kai valgote patys). Ir saikingai. Pavyzdys – baltos šunų veislės (tarkim, bišonai). Jie daug ko netoleruoja, juos daug kas alergizuoja. Jei kalbėsime apie vienintelę lietuvišką veislę – lietuvių skalikus – įprastai galite duoti jiems bet ką: šių skrandžiai yra geležiniai! Su šunimis taip pat kaip ir su žmonėmis. Vieni gali valgyti viską, o kiti turi pasiderinti.