Stiliaus kryžkelės: į kairę suksi – ikona tapsi

Išleidžiu dukrą pro duris į repeticiją prikandusi liežuvį, kad ko negero neleptelėčiau. O jei mano auksaburniui sezamui leistų kas atsiverti, tikrai pasakyčiau, kad tos tamprės prie bomberio tipo striukės visai netinka… Tik niekas manęs neklauso.

Rožinis vienaragių etapas

Taip buvo visuomet. Nuo pat dukrų vaikystės. Kaskart vis svajodavau, kad maniškė, nuvesta į vaikiškų drabužių skyrių, išsirinks kažką tokio suaugėliškai stilingo, neperkrauto visokiais to meto popkultūros personažų feisais. O ji, būdavo, tik patampo, pakraipo galvelę, abejingai reaguodama į tai, kas man gražu, ir paknopstomis lekia prie vienaragių lentynos, žaižaruojančios ryškiais ragais ir pigiais žvyneliais…

Belieka guostis, kad Kornelija renkasi pasakiškus arkliukus, o to paties amžiaus (nagi, penkerių suvirš) draugės dukra alpsta dėl žmogaus voro kostiumų. "Įsivaizduok, – guodžiasi, – darželio auklėtojos mane jau pirštais bado, sako, nupirkite tam vaikui kokią mergaitišką suknytę, o tai vis žaidžia tik su berniukais."

"O mano Estrelitai dabar rožinis periodas, – įsiterpia į mūsų pokalbį dar viena mamytė. – Aprengsi tik tai, kas turės saldžiai rožinio atspalvio. Vos atsikėlusi, ji aunasi princesiškas kurpaites su rožiniais pūkučiais ir iš rankų nepaleidžia fėjos burtų lazdelės…"

Taip… Kiekvienai estrelitai savas rožinis periodas. Tik kodėl vaikai negali jo prašokti? Kodėl turi erzinti (ir gąsdinti suaugusiuosius) prastu skoniu – visokiais rožiniais blizgalais, vienaragių popsu ar spaidermenų įvaizdžiu?

Pamenu, kai Kornelijai buvo kokie trys metukai, net buvau magnetuką prie šaldytuvo prisilipdžiusi, kad tvarkyti namus, auginant vaiką, tolygu šluoti kiemą sningant… Tas pats ir kalbant apie drabužius.

Drabužių dizaineriai visi kaip susitarę teigia, kad paisyti vaiko norų yra tiesiog būtina. Rengiant mažylį jam nemielais drabužėliais, Mažajai Asmenybei (atsiprašau, turbūt reikėtų sakyti – Didenybei) daroma milžiniška žala. Traumuojama jo gležna psichika, iškraipomas jo stiliaus suvokimas.

Man labiau patiko kita mintis, rasta kažkokiame žurnale, kad nebūtina aklai šokti pagal vaiko dūdelę ir pirkti viską, ko užsigeis. Reikia mokėti tinkama linkme pakreipti jo norus. Vaikas, kuris pats spręs, ką jam apsirengti kasryt į darželį, – sako mūsų stiliaus formuotojai, – užaugs mąstančia asmenybe. O aš prisimenu vienos savo giminaitės juoką (beje, nutekėjusios į konservatyvią Vokietiją), kurios pirmokė dukra vieną dieną išėjo į mokyklą labai įdomiai apsirengusi.

"Viskas iš Lietuvos"

Kai tik jos mama, muzikantė, su simfoniniu orkestru išvyko gastroliuoti kažkur už jūrų marių, mažoji davė valią fantazijai. O toji fantazija (už anūkėlę atsakingos močiutės siaubui) liepė susirengti ant savęs viską, ką tik kada koks tūlas giminaitis iš Lietuvos buvo atvežęs lauktuvių. Lietuviško, žinoma.

"Taigi, – pasakoja močiutė net prunkšdama iš juoko, – ant kelnių buvo sijonas, ant sijono – sarafanas, ant jo – dar kažkas. O lietuviškąjį ansamblį baigė "kepurinė". Rado gi, stileiva, pasiraususi mamos spintoje kažkokią skrybėlaitę, pirktą per praėjusios vasaros išpardavimus Lietuvoje."

Štai ir nupėdino tokia į mokyklą. Anot močiutės, kaip kaliausė. Anot labai išdidžiai nusiteikusios mergaitės, kaip tikra lietuvaitė. Linksmiausia buvo, kai mokytoja paklausė, ir ko gi ji šitaip išsipusčiusi. "Mokytoja, žinokite, – aiškino ji: – čia viskas iš Lietuvos!"

Matote? Per stilių gali išdygti net pirmieji tautiškumo daigai. O jei močiutė būtų uždraudusi?.. O jei mokytoja būtų pasišaipiusi?..

Redakcijos archyvo nuotr.

Etapas belekaip

Ir aš be galo mėgstu tautiečių dizainerių madą. O ypač jų sparnuotą posakį: šiais laikais madinga viskas! Svarbu tik teisingai suderinti ir sudėti akcentus. Bet dažnai nutinka taip, kad mama juos deda vienur, o jos atžalos – visai kitur. Kaip tada nuspręsti, kas teisus, o kas ne?

Draugės skundžiasi, kad negali su savo paauglėmis išeiti į gatvę. Joms gėda, mat šios rengiasi, cituoju, belekaip… O aš joms sakau, kad paaugliams dažnai būdinga tokia gyvenimo būdo ir stiliaus filosofija, kur neturėjimas pozicijos irgi yra pozicija.

Aš tą belekaip etapą jau išgyvenau. Todėl aiškinu joms, kad paauglių rengimosi stilius – jų vidinio pasaulio išraiška, vienas iš savęs realizavimo būdų. Kai vyksta hormonų audros, maištaujama ne tik vidumi, bet ir išore. Mano vyresnėlei, pavyzdžiui, buvo toks nihilistinis visko neigimo periodas, kai po namus ir svečius vaikščiojo juoda kaip giltinė. Paskui praėjo.

Bet tada užėjo kitas – dar kvailesnis seksi etapas… Kai sijoną atstodavo plati klubų juosta, o palaidinės iškirptė būdavo tokia gili, kad geriau pažiūrėjęs galėjai išvysti netikro Swarovski auskarą, įvertą į bambą. Aš roviausi nuo galvos plaukus ir norėjau veikti viduramžiškais metodais – taigi uždaryti ją į vienuolyną! Bet mano mama tik filosofiškai lingavo galva: "Ir tai praeis…"

Praėjo. Bet kol ėjo, maniškei iš tiesų buvo absoliučiai dzin, kaip ji atrodo aplinkiniams. Kad bent kiek pateisinčiau savo neveiklumą prieš mūsų kaimynus, ėmiau ieškoti informacijos, kaip suvaldyti tuos paaugliškos mados cirkus. Pasirodo, niekaip. Reikia palikti juos ramybėje ir laukti. Bandydami ieškodami, jie mokosi rasti savą stilių. Juk paauglystė – tai savęs ieškojimo periodas.

Švaru yra stilinga?

Mes visi esame savosios praeities ir dabarties produktai.

Įdomu, nuo kokio amžiaus pradeda formuotis tas individualusis žmogaus stilius, – diskutuojame su draugėmis prie kavos puodelio. Ar tėvų apranga namuose, einant į darbą turi tam įtakos?

"Štai man, – sako viena mama, – visai nesvarbu, ką mes, tėvai ir mūsų vaikai vilkime namuose, svarbiausia, kad drabužis visuomet būtų švarus, tvarkingas, išlygintas. Kad žmogus su juo jaustųsi patogiai, galėtų laisvai judėti." Kita net užspringsta kavos gurkšniu tai girdėdama. Žodžiai "švarus" ir "vaikas", jos nuomone (tiesa, moteris akivaizdžiai nebaigusi lingvistinių studijų), yra absoliutūs antonimai. Kažkodėl ir aš linkusi su ja sutikti. Švarūs vaikai – ne visada laimingi.

Pamenu, kai Kornelijai buvo kokie trys metukai, net buvau magnetuką prie šaldytuvo prisilipdžiusi, kad tvarkyti namus, auginant vaiką, tolygu šluoti kiemą sningant… Tas pats ir kalbant apie drabužius. Vesdama pirmagimę į dailės pamokėles iki soties prisižiūrėdavau auklyčių, kurios iš perdėm didelio pareigos jausmo (o gal paprasčiausio tinginio?) neleisdavo mažyliams nieko patiems daryti. "Išsitepsi! Ką pasakys mama?! Oi, kokie purvini tavo pirštukai… Bėgame prausti. Pabaigsim namuose… Ir taip letete letete…" Koktu būdavo jų klausytis. Taip ir norėjosi išdrožti (deja, anųjų amžiaus cenzas neleido), kad XXI a. nėra neišplaunamų dėmių ir visos mamos jau tikrai turi skalbimo mašinas… Ir dar – kad sovietinio deficito laikai (kai gražiausi vaikų drabužėliai žaisdavo slėpynių po pardavėjų prekystaliais) jau praeity.

Laikmečio aukos

O juk ar ne iš tų gūdžių laikų, – toliau diskutuojame su draugėmis, užsisakiusios po antrą kapučino puodelį, – atėjo sąvokos: išeiginiai ir kasdieniai drabužiai. Kasdieniai buvo skirti žaidimams kieme, namuose, darželyje. Išeiginiai tarnaudavo tik ypatingiems atvejams – vizitams pas gydytojus, pasivaikščiojimams į Laisvės alėją ir, žinoma, į pačią kiečiausią tų laikų vaikų kavinę "Pasaka".

Bet aš iki šiol taip elgiuosi. Vis dar rūšiuoju savo spintos turinį į išeiginį ir kasdienį. Be abejo, mokydama taip elgtis ir savo dukras. Grįžusios namo persirengiate – na, džinsai, koks murzinos spalvos megztinis. Nes ir pati niekada nenešiojau jokių plazdančių šilkų ar nėrinių ir šiukšlių nenešiau, kaip rodo reklamose, – raudonomis lūpomis ir raudonais labutinais…

Turbūt visi dizaineriai prakeikų mane, kad savo apsmukusiu įvaizdžiu aš formuoju klaidingą dukrų stilių. Tai mano kaltė, kad, mamai ruošiantis į darbą, jos nematė nei "a la chanel" kostiumėlių, nei vienu metu labai populiarų "made in Lithuania" aksominių treningų su angelais ar drugeliais.

Redakcijos archyvo nuotr.

"I’ve got style…"

Bandau darytis regresyvinės terapijos seansą – na, pasikapstyti jei ne kituose savo gyvenimuose, tai bent ankstyvoje vaikystėje. Kas galėjo suformuoti tokį klounišką mano skonį, kurio padedama – pasipuošusi ekstravagantiškiausiu megztiniu pasaulyje su pačios išmegztu didžiuliu voru – kaip kokią neatsargią musę antrame studijų kurse pagavau savo vyrą?..

Juk mano mama – griežta pradinių klasių tamsta mokytoja. Turėjau užaugti klasikinio kirpimo dama – nešioti elegantiškas sukneles, aukštakulnius, darytis šukuosenas ir makiažą. Keisčiausia, kad nesijaučiu besirengianti belekaip. Draugės taip pat linksi, kad visos jaučia mano stilių. Pamenate, kaip kadaise "Eurovizijoje" dainavo Erica Jennings: "I’ve got style, I’ve got style…"

Ta stiliaus pajauta sklando kažkur ore. Ją galima užuosti mamos ar močiutės drabužinėje. Taip pamažu vaikas jos prisikvėpuoja.

"I’ve got style! – šaukiu joms, - and my daughters also…" Nes jau žinau, kur čia šuo pakastas. Iš pradžių mes visi pereiname vienokį ar kitokį vaikystės rožinį etapą, paskui blaškomės paauglystės ieškojimuose, siurbdami į save viską, ką gauname namuose, gatvėje, mokykloje, internetinėje erdvėje. Ir štai tada kaip genų ir aplinkos mišinys palengva formuojasi jis – individualusis mūsų stilius, kuris, po šimts, nėra vien drabužiai ar išvaizda. Tai ir gyvenimo būdas, ir elgesio manieros, ir mityba, ir pasaulėvoka.

Mes visi esame savosios praeities ir dabarties produktai. Kaip antai, aš gimiau sovietiniais laikais. Vokišką žurnalą "Burda" su aukso vertės iškarpomis galėjai gauti tik pirkdamas išsyk dar du brangius, bet niekam neįdomius leidinius. Braižydavome, karpydavome, siūdavome, megzdavome drauge su mama. Nes gyvenome moterų klonių laikais – o tokios būti nenorėjome. Netgi jų vaikai, aprengti ryškaus kartūno kiniškomis suknytėmis ar vienodais jūreiviškais berniukų kostiumėliais, atrodė kaip klonai. Štai tada ir užgimė manoji stiliaus žvaigždė… "A star was born"… Beprotiškai norėjosi išsiskirti. Atrodyti kitaip.

Suvirškintas stilius

O dabar yra visko. Net antrųjų rankų parduotuvių yra, dėl kurių mūsų nagingos moterys jau nebenori nei megzti, nei siūti – vien tik medžioti po 1 ar 2 eurus išparduodamą gėrį.

Net mano jaunėlė sykį pabandė. "Oi, mama, – džiaugėsi ji, – kokius stilingus džinsinius marškinius radau, ir tik už 5 eurus. – Cool!"

"Atvėsk, – sakau jai, – turi formuoti savo individualų stilių, o ne pirkti visokią ten masinę produkciją. Tau jau septyniolika. Ir koks gi tavo stilius? Ar prieš eidama į gatvę ilgai suki galvą, kuo apsirengti?" (Mat kai aš buvau tavo metų…) Žinau, šitas sakinys ją labiausiai užknisa, todėl tikiuosi greito atsakymo.

"Mama, šiais laikais žodis "ilgai" tinka tik tuomet, kai kalbama apie pamokas, jų trukmę, namų darbų darymą… – paaiškina mano išmintingoji dukra. – Neturiu laiko ilgai sukti galvą. Tiesiog šoku į džinsus ir bėgu: į mokyklą, papildomą anglų, choro repeticiją, treniruotę, namus, o kitą rytą – ir vėl nuo pradžių."

"Tai štai iki ko prisigyvenome…" – specialiai neredaguota kaimynės iš pirmo aukšto tarme ištariu legendinę senosios kartos frazę. Vaikai net negali formuoti savo stiliaus – tik vaikytis per teliką rodomų madų! – nes paprasčiausiai neturi tam laiko. Maistas – pagreitintas (kad tik ilgai neužtruktų jį žiaumodami), stilius – jau sugromuluotas ir įspjautas į burną (iš visokių ten feisbukų, instagramų, influencerių ir pan.). Toks jau šių dienų jaunimo gyvenimo tempas: kad spėtų koja kojon – viskas turi būti suvirškinta!

O jei jaunas žmogus turi laiko pamąstyti apie gyvenimą – kas jis, kodėl jis toks ir koks jo gyvenimo planas ar stilius – tai jis… nevykėlis! Totalus laiko švaistūnas!

Tikroji filosofija

Žiūriu į savo lepūnėles ir džiaugiuosi. Kokios gražios! Stilingos, nes… kažką klasikinio ir elegantiško gavo iš močiutės, kažką klouniško ir žaismingo – iš mamos, kažką gero pamatė mados žurnaluose, o kažką tikrų tikriausiai atsinešė vos gimusios. Turbūt tokia ir yra tikroji stiliaus filosofija – išsigryninti viduje, pasirodyti išorėje savimi. Tai kur kas sunkiau, nei iškaulinti iš mamos pusšimtį eurų ir nulėkus į "Akropolį" juos be vargo išleisti.

"Manykime, reziumuojame su draugėmis, nes pyragėliai prie kavos jau beveik baigėsi, kad augdamas vaikas pats augina ir savo stilių. Visai nepriklausomai nuo to, kas jo mama – klounas, princesė ar tamsta mokytoja."

Ta stiliaus pajauta sklando kažkur ore. Ją galima užuosti mamos ar močiutės drabužinėje. Taip pamažu vaikas jos prisikvėpuoja. Įgauna pojūtį ir supratimą, o išlipęs iš paauglystės kvailiojimų jau turi rankose tą siūlo galą, kurio nusitvėręs gali keliauti per gyvenimą. Ir nesutrikti priėjęs kryžkelę: į kairę suksi – ikona tapsi, į dešinę – mados auka būsi, tiesiai žingsniuosi – gal savo stilių rasi?..



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių