Nuo 127 iki 49 kilogramų sulieknėjusi U. Radzevičienė: vyras mane mylėjo nepaisydamas svorio

„Kai suvokiau, kad nebėra kur trauktis, įgavau jėgų keistis. Nenorėjau visą likusį gyvenimą kentėti kūne, kuris darėsi labai nepatogus, ir žinojau, kad anksčiau ar vėliau aš turėdama tiek papildomo svorio, pradėsiu sirgti“, – LNK laidoje „Nuo...Iki...“ šį pirmadienio vakarą, 20 val.,  pasakos ji.

Dabar Tenerifėje gyvenanti, retai Vilniuje apsilankanti moteris augo Klaipėdoje, kaip pati sako, nuo pat vaikystės buvo lepinama močiutės ir mamos skaniais pyragėliais ar blyneliais. „Mano tėvai ir seneliai kalbėjo maisto meilės kalba. Todėl kiekvieną kartą norėdami išreikšti man šiltus jausmus, tai darydavo ištiesdami papildomą kąsnelį. Dabar suprantu, kaip tai žalinga, o tuomet atrodė visai normalu. Vėliau užkandžiaudavau, kai susinervindavau, taip malšindavau stresą“, – pasakos U. Radzevičienė.

Augdama Ugnė jokių žinių apie mitybą neturėjo ir etikečių neskaitė, jos svoris augo pamažu, bet stabiliai. „Mokykloje man labai pasisekė, turėjau daug palaikančių draugų, kuriems svarbesnis atrodė mano vidus, o ne didėjantis svoris. Sugebėjau išvengti skaudžių replikų, o gal mokėjau jų tiesiog negirdėti...“, – atviraus U. Radzevičienė. Jai, net būnant apkūnesnei nei daugelis kitų, pavyko susirasti mylintį ir atsidavusį vyrą, kuris su ja kartu yra iki šiol.

„Daugelį liesų myli daug mažiau, nei mane stambią. Svarbiausia tai, kad mano antra pusė mylėjo mane ir tuomet, kai svėriau daugiausiai – net 127 kilogramus. Todėl esu tikra, kad mes kartu tikrai ne dėl mano išvaizdos“, – atviraus moteris.

Svoris kaip ant mielių pradėjo augti vienas po kito gimus trims vaikams. Tačiau Ugnė ilgą laiką į jį nekreipė dėmesio. Šalia – mylintis vyras, artimi draugai, na, ir kas, kad kartais lipant tekdavo padusti, ir batus tapdavo vis sunkiau užsirišti. Lemiamas momentas, privertęs pakeisti visą savo ligšiolinį gyvenimą Ugnei nutiko vandens parke.

„Norėjau kartu su vaikais pavažinėti traukinuku. Tačiau, matai, nors į jį ir įsėdau, apsauginės tvorelės užverti nebegalėjau. Teko išlipti, vaikams kažką pameluoti, ir pačiai susivokti – jei taip ir toliau – laukia ligos, neįgalumas ir kiti baisūs reikalai“, –  pasakos U. Radzevičienė.