K. Čyžauskienė: kiekvienos moters širdyje gyvena vaikystės princesė

Nors kasdien vis labiau kvepia pavasariu, tokių įspūdingų gėlių, kokios žydi menininkės Kristinos Čyžauskienės namuose, gamtoje dar teks palūkėti... Iš natūralaus japoniško šilko įstabiausių žiedų aksesuarus kurianti klaipėdietė sako, kad sutiko atverti savo kūrybinės virtuvės duris tik iš dėkingumo ją supančioms moterims.

– Negi taip visai ir nesmagu, kad apie jūsų nuostabius darbus sužinos daugiau lietuvaičių?

– Nelabai tas dėmesys man patinka... Kūrėjas turi kalbėti savo darbais. Žinoma, dėmesys glosto širdį, bet sutikau kalbėtis ne siekdama pasipuikuoti. Noriu išreikšti dėkingumą visoms moterims, kurios lydėjo ir lydi mane kūrybos kelyje. O moterį, kuri paskolino brangius aparatus, kad pamėginčiau tas šilko gėles kurti, juokais vadinu savo krikštamote, kaip pasakoje apie Pelenę. Esu dėkinga likimui už pažintį su kauniete Inesa Uktveriene, "Kūrybos podiumo" organizatore, su kuria susitikome prieš keletą metų. Tai jos kvietimas dalyvauti vasarą vykusioje meno ir grožio fiestoje man buvo dar vienas postūmis kuo greičiau išeiti iš valdiško darbo ir atsiduoti kūrybai.

– Iš balso girdžiu, kad esate optimistė, – čiurlenate kaip koks patvinęs pavasarinis upeliukas, nesugebantis išsitekti savo krantuose. Gal savo optimizmu pritraukiate ir tokias pačias moteris?

– Gal ir taip. Man sunku sulaikyti per kraštus besiveržiantį dėkingumą visoms toms moterims, kurios ilgą kelią ėjo drauge, stebėjo mano tobulėjimą nuo pirmųjų gėlyčių iki dabartinių, pagamintų jau visai kita technologija.

– Dažniausiai moterys, savo rankomis kuriančios papuošalus ar interjero dekorą, pokalbį apie kūrybą užbaigia vienoda gaida: "Bet savo nuotraukos aš neturiu. Nemėgstu fotografuotis." Jūs – išimtis?

– Artėjant penkiasdešimtmečiui, neištvėriau ir pasidovanojau fotosesiją. Iki tol grožėdavausi tik kitų moterų nuotraukomis, kurias jos man atsiųsdavo iš įvairių švenčių – vestuvių, gimtadienių, vaikų krikštynų. Tikra šventė, kai tave išpuošia, padažo, pagražina ir dar šokinėja aplink tarsi kokią princesę. Tad siūlau visoms: mažiau svarstykime, kaip čia mes, vyresnės, su tomis gėlėmis atrodysime, – tiesiog imkime ir pažiūrėkime. Kaip aš ėmiau vieną dieną ir pasiprašiau fotografės Lilijos, kad ji mane įamžintų su pačios kurta šilkine suknute ir keliais papuošalais. Drąsinu visas savo pavyzdžiu ir sakau: išdrįskite – verta!

Vieną gėlių kompoziciją galima kurti ir visą savaitę… Tai juvelyrinis darbas. Šia technika sukurtomis gėlėmis puošiasi ir Anglijos karalienė, ir garbios damos, stebinčios žirgų lenktynes.

– Tai koks jausmas, kai tas penkiasdešimt tau stukteli į kuprą (ir į pasą): norisi gūžtis ar, priešingai, – dar labiau išsitiesti, išsitraukti aukštakulnius, ryškiau pasidažyti lūpas? O gal iš tiesų yra kaip toje dainoje: penkiasdešimt metų – tai visai mažai...

– Oi, ką jūs! Aišku, kad mažai. Gegužę švęsiu 52-ąjį gimtadienį, jaučiuosi puikiai. Kaip antrąsyk gimusi. Tai branda. Tai metas patiems geriausiems gyvenimo sprendimams. Sulaukusi pusės šimto, aš pagaliau išdrįsau palikti valdišką darbą. Pagal Zodiaką esu Jautis. Darbo tikrai nebijau, bet iki tol kantriai ariau vieną vagą ir bijojau iš jos išsukti (juokiasi). Pagal išsilavinimą esu pradinių klasių mokytoja. Teko padirbėti ir mokykloje, ir prabangių drabužių salone. Pastaruosius kelerius metus derinau savo veiklą su išskirtinių šilko papuošalų gaminimu. Puošdavau savo kūriniais nuotakas, pamerges, mergaites krikštynoms: juk prie proginių suknelių norėdavosi ir atitinkamų papuošalų.

Komanda: šio karantino metu fotografė Julija prisidėjo prie Kristinos noro pradžiuginti moteris spalvingomis nuotraukomis. Julijos Leonavičienės nuotr.

– Ar čia pradinių klasių mokytojos profesija tokia stebuklinga, kad ji moka viską – nuo verslo kūrimo iki mezgimo?

– Na, verslininkė iš manęs nekokia. Bet kurti galiu bet ką. Nuo vaikystės mezgu, nes amžinatilsį močiutė augino aveles. Mezgiau, nėriau, rišau, o sulaukusi 45-erių nusipirkau pirmąją siuvimo mašiną ir pamėginau pasisiūti suknelę. Kai neblogai pavyko, išdrįsau siūti ir kitoms.

– Tai kūrėja gyvena jumyse jau nuo pat vaikystės?

– Tikrai taip. Kai autokatastrofoje žuvo tėtis, man buvo gal metukai. Kai netekau mamos, buvau trylikos. Mane priglaudė ir užaugino meniškos sielos mamos sesuo. Be galo įvairialypė asmenybė – žurnalistė, poetė, dailininkė. Tai ji įskiepijo man pasitikėjimą – jei nori, daryk. Bet, kaip matote, ilgai brendau esminiams pokyčiams… Tik sulaukusi penkiasdešimties supratau, kad nebegaliu ilgiau draskytis tarp kūrybos ir samdomo darbo. Nes grįždavau iš mokyklos ir iki vidurnakčio sėdėdavau prie savo gėlių. O jos keliavo po visą pasaulį. Bendradarbiavau su vienu prekės ženklu Dubajuje – išskirtinėms jų suknelėms kurdavau aksesuarus. Tad vieną gražią dieną šeima prispaudė: sakė, užteks, mama, nebesiplėšyk! Dėl savo sprendimo tikrai nesigailiu.

– Bet kaip jūsų rankose atsirado šilkas? Kaip gimė Šilkažiedė? Minėjote, kad buvo kažkokia graži šių dienų Pelenės istorija...

– O, taip! Kaip Pelenė turėjo savo krikštamotę, taip netikėtai savo gėlių krikštamotę radau ir aš. Kadangi siuvau, tai feisbuke priklausiau vienai siuvėjų grupei. Netikėtai iš vienos grupės narės sulaukiau įdomaus pasiūlymo. Ilgai sekusi, kaip aš kuriu savo gėlytes iš sintetikos, ji susisiekė su manimi ir paklausė, ar nenorėčiau pabandyti kurti jų iš šilko pagal senovės japonų technologiją. Dar minėjo, kad ne kiekvienos kūrėjos rankoms toji technika pavaldi, mat reikia išmokti dirbti su specialiais aparatais, specialiai apdirbtu natūraliu šilku.

– Taigi krikštamotė supažindino savo Pelenę su labai sena šilko gėlių technologija, kilusia iš Tekančios Saulės šalies, ir net paskolino savo aparatus pirmosioms grožybėms gaminti?

– Paskolino neribotam laikui. Savus nusipirkau tik išmokusi dirbti su skolintais. Gavau ir stangrinto, mirkyto specialiuose tirpaluose šilko. Dabar jau bus penkeri metai, kai gėlių papuošalus kuriu naudodama tik šią technologiją, kur nemažai dirba ir rankytės. Kiekvieną žiedlapį turi suformuoti savo mikliais pirštukais. Kartais iš tiesų juos paskausta… Nes aparatai veikia karščiu, o dar pats šilkas mirkomas tam tikruose chemikaluose. Pandemijos metu buvo nemaža problema gauti žaliavos mano gėlėms: paskutinis šilko siuntinys iš Japonijos keliavo net tris mėnesius!

– Papasakokite, kokia šito meno specifika, – kaip skleidžiasi šilko žiedai?

– Aš perku pamokas internetu. Kadangi jos nepigios, tai mes, šio meno kūrėjos, apie savo gėlių kūrimo paslaptis linkusios verčiau nutylėti. Bet galima tokių seminarų rasti ir Lietuvoje – kol dar pasaulio nekaustė pandemija, ir pas mus atvykdavo šilko gėlių kūrybos meistrių iš Rusijos, Vakarų Europos. Pamokėlių norinčioms išmokti kurti šilko gėles kol kas nevedu – neturiu laiko. Juk vieną gėlių kompoziciją galima kurti ir visą savaitę… Tai juvelyrinis darbas. Šia technika sukurtomis gėlėmis puošiasi ir Anglijos karalienė, ir garbios damos, stebinčios žirgų lenktynes. Ar daug laiko užima pagaminti šilko gėlių lankelį? Ooo… Tai labai dažnai užduodamas klausimas. Kadangi gaminu tik iš natūralaus balto šilko, jį dar reikia mirkyti specialiuose tirpaluose, standinti, vėliau karpyti būsimų gėlių žiedlapius, tapyti juos įvairiausiomis spalvomis. Kiekvienas žiedlapis formuojamas specialiais aparatais, tik paskui iš jų kuriami žiedynai. Tai ilgas, daug kantrybės ir kruopštumo reikalaujantis darbas.

– Ar gyvenimas prie jūros duoda daugiau peno kūrybinėms mintims? Kur ieškote gėlių prototipų – svajonėse ar realioje gamtoje?

Pandemijos metu buvo nemaža problema gauti žaliavos mano gėlėms: paskutinis šilko siuntinys iš Japonijos keliavo net tris mėnesius!

– Visos gėlės, kurias matote mano darbuose, yra iš svajonių sodų. Realaus sodo dar neturiu, bet auginu gėlytes prie savo būsimųjų namų. Šiemet laukiu pirmųjų žiedų. Niekada nekopijuoju gyvų gėlių. Noriu kažką nuo savęs į kompoziciją pridėti. Net ir pamokas, kurias perku iš šilko meistrų, interpretuoju savaip. Galbūt dėl to moterims mano dirbiniai nenusibosta: juk nuolat atsinaujinu. Kai kurios savo aksesuarų dėžutėse jau turi po penkis šešis mano gėlių papuošalus. Tai didelis įvertinimas. O prie jūros būnu retai. Šventa teisybė, kad klaipėdiečiai, gyvendami prie jūros, jos nemato. Jei jau pavyksta savaitgalį iš namų valandėlei ištrūkti, tai tuomet lekiu tiesiai prie jos.

Grąža: rankomis tapyto šilko gėlių kūrėjai smagu, kai moterys nepamiršta pasidžiaugti jos darbais ir atsiunčia nuotraukų. Julijos Leonavičienės nuotr.

– Dirbdama namuose esate savojo laiko valdovė. Ar pavyksta jį deramai susiplanuoti? Juk menininkai, pagauti įkvėpimo, dažnai pamiršta apie darbo valandas…

– Esu meniškos sielos žmogus, tad disciplina man neegzistuoja. Kurdama visiškai užsimirštu – kad turiu pavalgyti ar sutvarkyti kokius reikalus mieste ir t.t. Bet nesiskundžiu – man patinka, nes kurdama gėles aš gyvenu, realizuoju save ir patiriu begalinį malonumą. Tokį nuostabų kūrybinės pilnatvės jausmą linkėčiau atrasti kiekvienai moteriai, ypač tai, kuriai jau penkios dešimtys su uodegėle, o ji dar nė nebandė realizuoti savo svajonių.

– Užauginote du sūnus. Taigi niekada neturėjote galimybės lankeliais, suknutėmis, šilko gėlėmis puošti savų mažų princesyčių. O gal jau esate močiutė?

– Dar ne, anūkyčių dar neturiu (juokiasi). Užtat turiu keturis krikšto vaikus, mažiausioji gimusi beveik tą pačią dieną, kaip ir aš. Ji tarsi mano mūza. Deivinai netrukus bus vienuolika. Nė nežinau, kas tomis mano gėlėmis labiau džiaugiasi – suaugusios moterys ar mažos mergaitės. Gal ir tos, ir tos. Nors, kai pagalvoju, kiekvienos iš mūsų širdyje vis dar gyvena maža vaikystė princesė, trokštanti grožio ir gėrio. Mergytės džiaugiasi ir kuklesniais papuošalais, o subrendusios moterys nori kažko išskirtinio. Beje, kauniečių, klaipėdiečių ir vilniečių skoniai labai skiriasi. Kaunietės nori ryškių, išskirtinių papuošalų, vilniečių skonis šiek tiek subtilesnis, o klaipėdietės gražios ir be gėlių… Gal čia jūra taip veikia (juokiasi).



NAUJAUSI KOMENTARAI

Tik

Tik portretas
Fotografijose akys liudnos

standartinis "pavydas"

standartinis "pavydas" portretas
jei žmogus neturi kaip atremti kritikos, sako "iš pavydo". Niekas nieko nepavydi, tik nesiruošia nieko karpyti, nes man, pvz. nei gražu, nei stilinga. Bet, jei moteris jaučiasi gerai, tai viskas ok. Tai - jos gyvenimas ir tiek, tik nebūtina visų savo hobių kišti visiems - tam yra šeima ir artimi draugai, kad grožėtųsi ir girtų.

V M

V M portretas
Jūsų gėlės - puikios. Smagu, jog esate apdovanota ne tik kūrybiškumu, grožio pajautimu, bet ir darbštumu. Puoškitės pati, puoškite kitas , suteikite džiaugsmo toms, kurios puošiasi ir visiems, kas gali pamatyti. O pavyduoliams - siūlyčiau pabandyti iškirpti nors iš popieriaus ...nepavydėkite .
VISI KOMENTARAI 6

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių