A. Jasilionytė – apie stalo etiketą, virtualiąją Naujųjų vakarienę ir vaikystės pamokas

Šiemet Naujųjų sutiktuvės bus gerokai kuklesnės. Nebus teminių darbo vakarėlių, giminių ir draugų suvažiavimų, prieššventinių "tarp mūsų, mergaičių" pasisėdėjimų. Pailsėsime nuo tų galima-negalima, dera-nedera etiketo taisyklių, kurios kasmet ne vienam įvarydavo aibę kompleksų.

Supaprastintos Naujųjų metų puotos ypatumus vardiju savo pašnekovei Alvydai Jasilionytei – patarėjai stiliaus, etiketo, bendravimo, svetingumo klausimais.

– Tad ir noriu jūsų paklausti, ar išvis verta kalbėti apie šventinio etiketo taisykles, jei šįmet nusimato tiktai vakarėlis tarp savų?

– Keistas klausimas. O jei pasakyčiau, kad etiketas ir prasideda būtent nuo savų namų ir saviškių? Visos tos elgesio taisyklės visų pirma yra gilioje mūsų vaikystėje atlikti namų darbai. Jei laiku jų nepadarome, kažin, ar išmoksime darželyje, mokykloje, universitete. Būtent namuose nuo mažų dienų turime įprasti rodyti dėmesingumą, pagarbą vienas kitam, prisiimti atsakomybę, išgirsti ir išklausyti vienas kito nuomonę ir poreikius. Etiketo pradžiamokslis prasideda nuo labai paprastų dalykų: ryte turime pasisveikinti su savo šeimos nariais, prie pusryčių stalo sėstis susitvarkę, išsivalę dantis, pasiruošę dienai, maistą gaminusiam ir stalą ruošusiam asmeniui turime padėkoti ir t.t. Kiekvieni namai turi susikurti savo kasdienės rutinos taisykles ir šventines tradicijas. Jos suvienija žmonės, sukuria bendrumo jausmą.

Jūsų atžalos turėtų žinoti, kad valgant nedera visu kūnu lenktis prie lėkštės, o reikia tik šiek tiek palenkti galvą.

– Sakote, jei tėvai demonstruos kultūringą elgesį valgydami, šito meno intuityviai išmoks ir jų vaikai.

– Būtent. Jei jūs padėkosite savo vyrui už skaniai pagamintus pusryčius – vaikai tai įsidėmės ir už maistą pradės dėkoti. Sveika kiekvienai šeimai išsiugdyti savus sėdėjimo prie stalo įpročius. Tarkim, kiekvienas šeimos narys galėtų turėti įprastą vietą prie stalo – tuomet galbūt nekiltų nereikalingų ginčų (ypač tarp vaikų). Mažiausiam šeimos nariui reikėtų parūpinti reguliuojamą pagal ūgį kėdutę ir taip pat sodinti jį prie bendro stalo – kad valgymo įgūdžių galėtų mokytis drauge su kitais šeimos nariais. Vyresnio vaiko kėdė turėtų būti tokio aukščio, kad sulenktos alkūnės būtų sulig stalviršiu. Atstumas tarp jo ir lėkštės – per suaugusiųjų rankos plotį. Jūsų atžalos turėtų žinoti, kad valgant nedera visu kūnu lenktis prie lėkštės, o reikia tik šiek tiek palenkti galvą. Nemandagu stalą ramstyti alkūnėmis ar ant jo užsigulti, bet leistina remtis į jį rankų riešais. Jei kaire ranka nevalgote, laikykite ją ant stalo krašto.

– Apie ką turėtų būti kalbama susėdus prie stalo – turiu omeny ne tik šventinį Naujųjų vakarą, bet ir paprastą darnios šeimos vakarienę.

– Apie ką kalbėtis prie stalo? Apie dienos įvykius, įspūdžius, apie tai, kas šiuo metu vyksta mieste, šalyje. Valgant bendraujama, dalijamasi nuomonėmis. Bet kalbama tik gerai sukramčius maistą. Kai buvau maža, pamenu, gavau šaukštu nuo tėvelio į kaktą, kad pilna burna kalbėjau. Prie stalo kiekvienas yra svarbus ir kiekvienas turi būti išklausytas. Suaugusiesiems tenka tapti pašnekovais, siūlančiais temą ir vedančiais pokalbį. Skatinkite vaikus išsakyti savo nuomonę kokiu nors klausimu. Galbūt kuriam nors iš jų buvo labai sudėtinga diena ir jis norėtų pasipasakoti, kas jam rūpi. Tokio pokalbio metu neleidžiama vienam iš kito šaipytis, laidyti netinkamų juokelių. Šeimos vakarienės metu gali būti ne tik aptariami dienos įvykiai, bet ir numatomi artimiausi darbai, planuojami savaitgaliai. Baigus valgyti, reikia padėkoti. Nepasitenkinimo reiškimas rodo nepagarbą maistą gaminusiam asmeniui. Jei norite pakilti nuo stalo anksčiau, turite atsiklausti šeimininkės. Dera pasisiūlyti jai padėti sutvarkyti indus.

– Dažnai vaikams pirmiems nusibosta suaugusiųjų pokalbiai prie stalo ir greitai pavalgę jie nori bėgti savais keliais. Ar yra taisyklė, kas pirmas gali pakilti nuo stalo?

– Taip. Nuo stalo pirma pakyla šeimininkė, taip duodama ženklą, kad pietūs ar vakarienė baigėsi. Tuomet gali keltis ir visi kiti. Jei vaikai labai nekantrauja ir nori kuo greičiau bėgti, turėtų atsiklausti suaugusiųjų. Betgi valgymas trunka ne ilgiau kaip 20–30 min. Ar tikrai tiek laiko negalima pabūti su šeima?

Alvyda Jasilionytė: naujametė "live" transliacija turi būti ne pasipuikavimas šventinėmis vakarienėmis, bet tikslingas trumpalaikis susitikimas ir išsiskyrimas palinkint gerų Naujųjų metų.

– Ne paslaptis, kad ant Naujųjų metų stalo dažnai būna ir alkoholinių gėrimų – vyno, šampano. Jei vakarienėje dalyvauja mažamečiai vaikai, ar etiška iš tėvų pusės atvirai demonstruoti taures, sklidinas alkoholio?

– O kam slėpti, jei tai yra jūsų šeimos tradicija? Tiesiog turite paaiškinti vaikui, kad norite pakelti taurę už Naujuosius metus – galite pasakyti ta proga gražų tostą. Paaiškinkite vaikams, kad saikingai vartojamas raudonas vynas gali būti netgi naudingas sveikatai. Tik reikia žinoti saiką. Čia vėlgi be galo svarbus tėvų pavyzdys. Jei vaikai matys, kad mama su tėčiu apgirto, kad jų liežuviai pinasi – apie kokias tradicijas tada galėsime kalbėtis?!

Aš rekomenduočiau nelaikyti įjungto kompiuterio visą Naujųjų vakarą, o susitarti konkrečią valandą, kada bursitės draugėn ir bendrausite virtualiai.

– Kaip taisyklingai laikyti rankose gėrimų taures – juk tai irgi numato etiketo taisyklės?

– Žinoma. Taurę vandeniui, vynui ar kitas taures su kojele imame už viršutinės kojelės dalies, bet ne už pačios taurės. Dideles, išgaubtas taures galima imti už apačios delnu į viršų, kojelę prilaikant didžiuoju ir bevardžiu pirštais. Dideles vandens, pieno, sulčių stiklines reikia laikyti visais penkiais pirštais. Taurės vyno ir stipresnių gėrimų laikomos ties kojelės pagrindu trimis pirmaisiais pirštais. Taurė keliama prie lūpų, bet prie jos nesilenkiama. Nuryjant gurkšnį, stengiamasi nekelti visokių pašalinių garsų.

– Dauguma šeimų Naujųjų naktį tikisi taures šampano pakelti su draugais virtualiuoju būdu. Tad jau ruošia garbingą vietą kompiuteriui ir tariasi, kelintą valandą ties teletiltą ir transliuos iškilmingą Naujųjų vakarienę. Ar ir jai – per skaipo, mesindžerio langą – galioja tam tikros etiketo taisyklės?

– Aš rekomenduočiau nelaikyti įjungto kompiuterio visą Naujųjų vakarą, o susitarti konkrečią valandą, kada bursitės draugėn ir bendrausite virtualiai. Iki to laiko jau turėtumėte būti pasiruošę stalą, papuošę save ir aplinką, kad, nutiesus vaizdo tiltą, nebereikėtų bėgioti šen bei ten ir dalyti paskutiniųjų nurodymų namiškiams. Turite žinoti ir priežastį – t. y., kokiu tikslu jungiatės draugėn? Bendros maldos? Bendros taurės šampano? Bendrų palinkėjimų prie stalo? Jei taip – pasiekę tikslą nelaikykite kameros įjungtos, kad fone nesigirdėtų visokių valgymo garsų. Žodžiu, Naujametė gyva transliacija turi būti ne šiaip dviejų pusių pasipuikavimas šventinėmis vakarienėmis, bet tikslingas trumpalaikis susitikimas ir išsiskyrimas palinkint, tarkim, gerų Naujųjų metų.

– Sveikinimai Naujųjų proga visuomet maloniai nuteikia. O ką šia tema sako etiketas: rašyti laišką ranka, siųsti mesindžerio žinutę, sukurti elektroninį sveikinimą ar vis dėlto paskambinti ir pasveikinti artimą žmogų gyvai?

– Turbūt jau pastebėjote, kad Naujųjų naktį – ypač artėjant vidurnakčiui – tie mūsų skambučiai dažnai nepasiekia adresatų: telefonų linijos ima ir užlūžta… Todėl, jei tai jūsų senyvi tėvai, gražu būtų jiems paskambinti iš anksto: vidurnaktį jie gali jau miegoti. Kalbant apie draugus, nematau būtinybės skambinti jiems būtent 12 val. nakties. Juk Naujųjų proga etiketas leidžia sveikinti iki pat Trijų karalių. Kitas klausimas – žinute ar gyvai? Turėkite omeny, kad svarbiausias dalykas sveikinime yra parodyti žmogui dėmesį. Kaip jūs jį parodysite – jūsų reikalas. Tik neiškrypkite iš sveikinimo rėmų – neužbaikite džiugaus pasveikinimo asmeninėmis bėdomis, šeimos negandomis ir liūdnomis žiniomis, kas per šiuos metus jūsų giminėje, šeimoje blogo nutiko. Juo labiau – šiandienėmis aktualijomis, t.y., kiek ir kas iš jūsų giminių, artimųjų persirgo koronavirusu ir pan. Būkite atsakingi už savo žodžius ir linkėjimus, nes visi jie turi prasmę.

– Nė žodžiu neužsiminėte apie XXI a. sparčiai nykstantį ranka rašytą sveikinimo būdą. Negi šiuolaikinių technologijų eroje tai jau visiška atgyvena?

– Oi, ne. Tai pats šilčiausias ir nuoširdžiausias žmonių sveikinimo būdas. Aš pati šiais metais turėjau daugiau laiko ir visiems savo verslo partneriams parašiau ir išsiuntinėjau sveikinimus, rašytus ranka. Nepatikėsite, kiek daug gavau padėkų! Tai buvo taip gera, šilta, malonu. Supratau, kad toji technokratija jau visiems įgrisusi iki kaklo: knygos, laikraščiai – elektroniniai; darbas, mokymasis – elektroninis; pirkimas ir pardavimas – irgi elektroninis. Nebėra žmogiškos šilumos. O šiais metais netekome ir dar vienos galimybės – žmogiško prisilietimo, apkabinimo, pabuvimo drauge. Šito mums reikia kaip oro: juk žmonės – socialinės būtybės. Todėl siūlau šiais metais išsiuntinėti draugams, pažįstamiems, verslo partneriams būtent ranka rašytus atvirukus. Jei dar to nepadarėte – etiketas leidžia juos gauti iki pat Trijų karalių.

Jeigu jūs nelinkę tvarkytis viso buto, tai bent susitvarkykite tą vietą, kuri bus matoma vaizdo pokalbio metu už jūsų nugaros.

Svarbiausia: kiekvienuose namuose reikia susikurti kasdienės rutinos taisykles ir šventines tradicijas – jos suvienija žmonės, sukuria bendrumo jausmą. Freepik.com nuotr.

– Po Naujųjų ir vėl prasidės nuotolinio darbo ir mokslo mėnesiai. Sakykite, ką turėtume žinoti apie nuotolinį etiketą: per kompiuterio langą matomą kambario aplinką, mūsų pačių aprangą, elgesį ekrane.

– Stenkitės, kad viskas išliktų taip pat, kaip ir senais laikais, kai važiuodavote į darbą, eidavote į pamokas. Neužkandžiaukite vaizdo skambučio metu, negurkšnokite kavos, arbatos. Jei tai dalykiniai gyvi pašnekesiai – jie irgi netrunka amžinai. Kaip ir pamokos. Tarp jų egzistuoja pertraukos, per kurias galima spėti užkąsti. Kita vertus, pažiūrėkime į šią situaciją iš kitos pusės. Ar būdami mokykloje, per pamoką, mes valgome? O sėdėdami pas direktorių kabinete? Dar vienas etiketo reikalavimas – nešliaužioti kiaurą dieną su pižama. Na tai kas, kad dirbate iš namų. Dienos režimas turi išlikti lygiai toks pats, kaip ir senais laikais: kėlimasis, pusryčiai, darbo apranga, susitikimas per "Zoom", pertrauka, buitiniai reikalai, vėl susitikimas. Skirtumas tik tas, kad tarp tų sėdėjimų prie kompiuterio privalome daryti pertraukas: keletą pratimų akims, keletą tempimo pratimų nugarai. O dėl aplinkos… Jeigu jūs nelinkę tvarkytis viso buto, tai bent susitvarkykite tą vietą, kuri bus matoma vaizdo pokalbio metu už jūsų nugaros.

– Kai po karantino vėl išeisime į žmones ir galėsime laisviau bendrauti, kaip manote, ar labai pasikeis tas mūsų tarpusavio bendravimo etiketas? Galbūt nebesisveikinsime kaip anksčiau – vienas kitam paduodami ranką, o sutikę pažįstamą glausime ranką prie širdies ar sudėsime rankas tarsi maldai?

– Manau, kad net ir pandemijai pasibaigus tikrai bus tokių, kurie ir toliau sveikinsis vadinamuoju kumštuku (juokiasi). Vis dėlto spėju, kad dauguma žmonių vėl grįš prie tradicinio rankos paspaudimo. Kiek šiuo metu teko vesti dalykinių seminarų, žmonės minėjo, kad jiems trūksta to įprastinio gesto – būtent rankos paspaudimo. Ir tai nenuostabu… Mat rankos paspaudimas irgi yra psichologinis veiksnys, kaip ir apsikabinimas. Tai darydami mes pajaučiame kitą žmogų, gauname informaciją apie jį.

– Jūsų tinklalapis skelbia, kad esate visokių galų meistrė. Etiketo klausimai – tik viena iš daugybės A.Jasilionytę dominančių sričių. Ar etiketo pradžiamokslio išmokote dar vaikystėje?

– Spėju, kad taip. Man visuomet reikėjo paveikslų ir ant stalo kvepiančių, mano suskintų gėlių puokščių. Esu kilusi iš Kėdainių rajono, Kreivių kaimo, kurio dabar jau nėra.

Iki devynerių metų augau tokiame Dvaro sode, kurio estetiška aplinka, matyt, formavo ir mano charakterį. Prie to dvaro būdavo liepų pasivaikščiojimo takelių, tvenkinių, vyšnių ir kriaušių sodų, lazdynų ir kt. Beje, dvaras – per skambiai pasakyta (juokiasi). Kai močiutę iškėlė iš vienkiemio, ji tegalėjo įpirkti tik to dvaro likutį – gal ketvirtadalį pastato, kuris dar buvo likęs nesugriautas. Užtai mūsų namai turėjo senovines koklines krosnis su karūnomis, vadinamojoje priemenėje buvo didžiulė duonkepė krosnis, kurioje močiutė kepdavo duoną. Pamenu, ne sykį kapstydamasi dvaro kieme rasdavau ir visokių netikėtų daiktų – kažkokių senovinių pinigėlių, indų šukių, o sode-parke – ir kareiviškų metalinių šalmų.

Prieš keldami bet kokią nuotrauką į savo socialinę paskyrą iš pradžių pagalvokite – ką iš jos apie jus išskaitys aplinkiniai, kokių asociacijų apie save ja sukelsite.

Į mokyklą tekdavo eiti apie 2 km. Viena kelio atkarpa driekėsi per laukus, o kita – nuo traktorių dirbtuvių, pro bažnyčią iki pat mokyklos. Tėvų liepimu turėdavome sveikintis su kiekvienu, ką tik sutikdavome kelyje. Griežtai. Atėjęs į parduotuvę pats pirmas privalėjai pasakyti "laba diena", o ką nors dovanų gavęs turėjai padėkoti ir grįžęs namo pasidalyti su kitais.

– Šiais greito gyvenimo tempo laikais kaimynai daugiabutyje keičiasi taip dažnai, kad kitąsyk nė nesupranti – savas tai ar svetimas. Jei sutiktą žmogų laiptinėje matai pirmą kartą, ar turi su juo sveikintis?

– Anksčiau galiojo nerašyta taisyklė, kad jaunesnis visada pirmas turi pasveikinti vyresnį. Tačiau dabar, sakyčiau, sveikinasi tas, kas pirmas pamatė kaimyną. Aš ir pati gyvenu daugiabutyje. Turiu tokią kaimynę, buvusią docentę, kuri dažnai mėgsta sakyti: "Oi, ne… Pirmoji aš niekada neužkalbinu. Tai mane turi sveikinti!" Matote, jei visi taip galvosime ir vienas kitą kalbinsime tik pagal socialinę padėtį, statusą, amžių – nebus gerai. Puiku, jei paisome pagarbaus elgesio taisyklių ir pirmi sveikiname amžiumi vyresnį ar statusu aukštesnį, tačiau dauguma to net nežino. Turėtume suprasti, kad dalykų, kurių neišmokome, reikia mokytis… Aš visąlaik sutiktą žmogų pasveikinu pirma.

– Visi dabar esame priklausomi nuo socialinių tinklų. Mėgstame dalytis nuotraukomis, kaip šįmet papuošėme Kalėdų eglutę, kaip sutiksime Naujuosius su šeima. Sakykite, kokių vaizdų į viešumą kelti galbūt nederėtų?

– Feisbukas – tai jūsų privati erdvė. Bet netgi joje, manau, turėtų galioti tam tikros taisyklės. Pirma, nederėtų kelti nuotraukų su kitais asmenimis, jei neturite jų sutikimo. Antra, tikrai nereikėtų dalytis tais grubiais, buitiškais vaizdeliais – savo mylimojo veidu, paskendusiu baltoje mišrainėje, ar dar kažkuo panašiu. Patiktukų gal ir susilauksite, bet pagarbos – tikrai ne. Todėl prieš keldami bet kokią nuotrauką į savo socialinę paskyrą iš pradžių pagalvokite – ką iš jos apie jus išskaitys aplinkiniai, kokių asociacijų apie save ja sukelsite.



NAUJAUSI KOMENTARAI

smagu skaityti

smagu skaityti portretas
protingo išsilavinusio žmogaus pastebėjimus. Tarsi kvėpuotum tyru oru. Ačiū, kad priminėte, kas kartais ima ir pasimiršta.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių