J. Pašukonienė: išsiaudžiau likimo kelią

Nė viena moteris savo šaltojo sezono garderobo neįsivaizduoja be patogaus natūralios vilnos megztinio, suteikiančio kūnui šilumos ir jaukumo. Jūratė Pašukonienė – ne išimtis. Mezgė ji nuo pat vaikystės, tačiau prie mėgstamo užsiėmimo sugrįžo tik prieš trejus metus, prieš tai paklaidžiojusi finansinės veiklos keliais.

Mezgimo entuziastė be galo dėkinga savo anytai, išmokiusiai marčią greičiau realizuoti megztas svajones. "Norėjau kokybiško ir greito rezultato, tad vyro mama pasiūlė išbandyti rankinę mezgimo mašiną", – šypsosi "Pjerė" megztų drabužių kūrėja, laiminga dar ir dėl to, kad nauja veikla leido likti namuose ir matyti, kaip auga vaikai.

– Esate baigusi vaikų dailės mokyklą, o septyniolikos apsigynėte tekstilės baigiamąjį darbą "Erdvės", kurio nuotrauką saugote dar ir šiandien. Tiesa?

– Taip... Tai buvo gobeleninis audimas. Dabar, žiūrėdama į jo nuotrauką, stebiuosi, kad tarsi jau tada išsiaudžiau likimo kelią. Per tuos jaunatviškų ieškojimų metus išbandžiau daug ką – piešimą, tapybą, keramiką, vilnos vėlimą, batiką, tapybą ant šilko. Be meninių gebėjimų, buvau ir puiki matematikė. Todėl studijuoti nusprendžiau verslo administravimą Vytauto Didžiojo universitete, o magistro studijas tęsiau marketingo ir tarptautinės komercijos srityje. Tuo metu tai atrodė perspektyvios ir daug žadančios sritys.

– Betgi baigusi perspektyviąsias finansų studijas netapote tiksliuke?

– Netapau. Mezgimas visada buvo šalia... Kaip hobis. Todėl daugelis draugų, sužinoję apie mano naują veiklą, nė kiek nenustebo. Jie sakė: "Betgi tu visada mezgei!" Ir tai teisybė. Pomėgį megzti paveldėjau iš mamos, kuri mieliau rinkosi vąšelį. O man nuo mokyklos laikų labiau patiko virbalai. Stori virbalai, storas siūlas, ore spalvotų siūlų debesėliai – mano silpnybė. Tik sugalvoji idėją, pasėdi prie jos keletą vakarų ir... puikuojiesi prieš veidrodį nauju megztiniu.

– Mezgimo mašinos pradžiamokslį gavote iš vyro mamos, puikiai įvaldžiusios šį mezgimo būdą. Ar ji mielai dalijosi patarimais: juk žinote, ką pikti liežuviai mala apie marčios ir anytos draugystę...

– Oi ne, tai ne apie mus (juokiasi). Mano vyro mama negaili nei laiko, nei patarimų mezgimo klausimais. Tai jos dėka prieš trejus metus susidraugavusi su mezgimo mašina ir supratau, kad tai man labai patinka. Ir kad šitas užsiėmimas gali būti mano naujos veiklos pradžia. Mezgant mašina kur kas greičiau pamatai savo darbo rezultatą, o meilės ir šilumos įdedi lygiai tiek pat, kiek ir mezgant virbalais. Beje, dabar jau sunkiai įsivaizduoju save su virbalais.

– Naują veiklą užtvirtinote ir nauju pavadinimu – Pjerė. Skamba keistokai...

Stori virbalai, storas siūlas, ore spalvotų siūlų debesėliai – mano silpnybė. Tik sugalvoji idėją, pasėdi prie jos keletą vakarų ir... puikuojiesi prieš veidrodį nauju megztiniu.

– Pradėjusi megzti rankine mezgimo mašina, labai norėjau savo kūrinius kažkaip įvardyti. Pjerė gimė visai netikėtai, dėliojant savo inicialus. Pašukonienė Jūratė, PJ... Norėjosi dar kažko, kas simbolizuotų mano naują gyvenimo etapą. Taip ir atsirado Pjerė.

– Sakoma, kad mezgimas – vienas iš psichologinės sveikatos gerinimo būdų. Tai toks raminantis užsiėmimas, kuris turi daug net medikų įrodytų gydomųjų savybių. Ar jaučiate tą teigiamą mezgimo naudą?

– Megzdama esu viena su siūlais ir mezgimo mašina, o visas dėmesys sutelktas į gimstantį kūrinį. Ramybės suteikia ir rankose laikomų natūralių verpalų minkštumas, jų skleidžiama šiluma. Tačiau vis dėlto didesnę savo užsiėmimo naudą matau kitur. Kadangi esu dviejų nuostabių vaikučių mama, labai džiaugiuosi, kad galiu daugiau dėmesio skirti jiems. Juokauju, kad vaikai turbūt ir išmeldė šitą veiklą. "Mamyte, – vis sakydavo, – gal tu gali kažką dirbti, bet namuose?" (juokiasi). Tai štai dabar viskas taip ir yra.

– Šiltos vilnos mezginiai – dalijate šilumą žmonėms tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme...

– Man labai svarbu, kad moteris būtų laiminga vilkėdama mano kūrybos drabužius. Kartais manęs klausia, ką ten tokio įmezgu, kad norisi jais rengtis vėl ir vėl... Tikiuosi, jos išties jaučia, kiek meilės ir šilumos įdedu į kiekvieną naują gaminį. Jei atvirai – šią veiklą priimu kaip likimo dovaną daryti tai, kas teikia didžiausią pasitenkinimą, o ir pragyvenimo šaltinį.

– Kol mezgimas yra tik laisvalaikio pomėgis – viena, bet kai mezgimas pasidaro kasdieniniu darbu – visai kas kita. Ar palinkus visą dieną prie mezgimo mašinos nepaskausta nugaros?

– Džiaugiuosi, kad didesnių nusiskundimų dėl sveikatos neturiu. Tačiau mezgimas mašina, kaip ir daugelio iš mūsų darbas biure, yra sėdimas, tad ilgiau mezgant tikrai pavargsta nugara. Kad ją apsaugočiau, stengiuosi daryti pertraukėles, leisti savo nugarai pailsėti. Nesu labai sportiška, tad neprisiverčiu lengvai daryti mankštos. Užtai dabar, kai esu viso savo laiko šeimininkė, galiu iš anksto pasiplanuoti laisvalaikį.

Prieš metus susižavėjau veikla, kurios metu visada būni gryname ore. Toji veikla stiprina širdį ir treniruoja kūną, pravėdina ne tik plaučius, bet ir mintis. Norite spėti? Taip, tai golfas. Žaisdama golfą gamtoje pasisemiu kūrybinių idėjų, prisižiūriu įvairiausių jos spalvų derinių.

– Lietuvių liaudies patarlė sako, kad batsiuvys paprastai būna be batų. Ar turite tų savo megztų "batų" jūs pati, jūsų šeima, vaikai?

– Šiuo atžvilgiu aš labai skiriuosi nuo to batsiuvio, kuris be batų. Mat jau nuo mažų dienų labai mėgstu puoštis savo ir mamos mezginiais. Iki šiol turiu labai gražių mamos nertų suknelių. Dabar mezgu pati, mėgstu pati išbandyti savo mezginius, kad galėčiau įvertinti, kaip nešiojasi, kokios priežiūros reikalauja. Kartais norėčiau ir daugiau savo kūrybos pasilikti, bet dažnai turiu tenkintis tik šiltais prisiminimais iš rengtų fotosesijų. Kadangi visus savo mezginius stengiuosi įamžinti ir kokybiškose fotografijose, tai labai džiaugiuosi draugyste su nuostabia fotografe Jūrate Vilkele. Jur'Arts fotosesijų idėjos užkelia kartelę ir man, kaip kūrėjai.

– O kaip jūsų mezginius vertina jūsų pačios šeima – vyras ir vaikai?

– Nors dauguma mano mezginių skirti moterims, nepamirštu ir savo šeimos narių. Vyras vėsesniu oru mielai renkasi alpakos vilnos megztinius, kašmyrinius šalikus, kepures. Apmezgu ir vaikus. Kai dukrelė buvo dar visai maža, megzdavau jai visus apdarus. Ypatingų švenčių – krikštynų, Pirmosios Komunijos – rūbeliai taip pat megzti. Nors, kita vertus, gal jūs ir teisi (juokiasi). Gal mano draugių vaikai labiau apmegzti nei maniškiai.

– Kaip gimsta naujos mezginių idėjos? Ar sekate šaltojo sezono tendencijas, madas?

– Pamatau siūlus ir jau žinau, ką norėčiau iš jų numegzti. Seku idėjas internete, domiuosi verpalų pramonės naujovėmis. Išbandau vieną modelį su vienais siūlais, kitą – su kitais, bandau siūlus maišyti. Savo mezginiams renkuosi kuo natūralesnius ir tik kokybiškus siūlus. Dažnai juokauju, kad vertinu savo laiką ir nešvaistau jo mezginiams iš sintetinių, prastos kokybės ar žalingų aplinkai siūlų. Man patinka prisidėti prie tvarios veiklos idėjų.

– Senojoje lietuvių estradoje yra tokia graži daina "Tu numegzk man, mama, kelią". Mano pirmasis šalikas, megztas dar mokykliniais laikais, iš tiesų priminė ilgą, nelygų kelią... Ar prisimenate savo pirmąjį mezginį jūs?

– Tai buvo galvos juosta – tiesa, irgi ne visai lygiais kraštais (juokiasi). Įvaldžiusi virbalus – dar būdama mokinukė – per kokią savaitę nusimegzdavau ir megztinį, o paskui prašydavau mamos, kad susiūtų. Dar pamenu, kiek džiaugsmo ir paslapčių buvo studijų metais, kai kurso draugei nusprendėme visos slapta numegzti ir padovanoti šaliką – kiekviena nėrėme po keliolika eilių... Šalikas gavosi vingiuotas, bet labai mielas ir brangus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Jurgita

Jurgita portretas
Šaunuolė, Jūrate, neeilinis posūkis karjeroj ;)
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių