Iškalbingų vėrinių kūrėja A. Grigaliūnaitė tiki visatos siunčiamais ženklais

Gyveno ne savo gyvenimą

Vadybos informacinių sistemų specialisto diplomą turinti ukmergiškė skeptiškai palydi mano klausimą, kaip tokia tiksliukė pasinėrė į menus. „Studijuoti šiuos mokslus galbūt labiau skatino tėvai, nei norėjau aš pati. Tiesą sakant, vos baigusi mokyklą nelabai žinojau, ką noriu veikti toliau. Buvau visiškai pasimetusi. Todėl paklausiau vyresnių ir išvažiavau į Vilnių, kaip jie sakė, studijuoti perspektyvios specialybės“, – dalijasi praeities įvykiais Agnė.

Nei vaikystėje, nei paauglystėje menai merginai nelabai rūpėjo. Labiau imponavo laisvė, kurią galėjo patirti būdama kaime. „Kaip šiandien pamenu, braidydavau po pievas, rinkdavau gėles, svajodavau, žiūrėdama į dangumi plaukiančius debesis... Buvau visiškas gamtos vaikas. Deja, kai mums su sese atėjo metas lankyti mokyklą, tėvai išsikraustė į miestą ir laisvė dingo“, – staiga surimtėja pašnekovė, vadinanti mokyklinį gyvenimo etapą nelabai vykusiu, kaip ir universitetinių studijų metus. Jas baigusi Agnė ir vėl nežinojo, ką veikti toliau, tad išvažiavo padirbėti pas sesę į Londoną. „Ilgą laiką, pradedant mokykla ir baigiant Anglija, tęsėsi kažkoks visiškai ne mano gyvenimas“, – atvirauja ji.

Pasak Agnės, ji visada buvo linkusi abejoti savo jėgomis. Baigusi studijas mergina ir vėl sudvejojo, ar bus gera informacinių technologijų specialistė. Tad išvykusi į užsienį nusprendė verčiau dirbti paprastus darbus, kuriuos jautė galėsianti atlikti nepriekaištingai.

Pasidavė pokyčių vėjams

Londone Agnė sutiko savo gyvenimo meilę, susilaukė dukrelės Elijos ir, kaip pati sako, tapo mama, sėdinčia namuose ir viską darančia dėl vaikų. „Draugas ėjo į darbą, mus išlaikė, o aš, kol Elijai sukako treji, sėdėjau su ja namuose“, – prisimena A.Grigaliūnaitė.

Nusprendusi, kad dukrai reikia socializacijos, bendravimo su bendraamžiais, moteris ėmė ieškoti darželio Londone. Neradusi tinkamo varianto, sumąstė grįžti atgal į gimtąją Ukmergę, ten išleido dukrą į lauko darželį. Ryšys su Elijos tėvu, deja, nutrūko. „Matote, kai mes susipažinome Anglijoje, buvau visai kitas žmogus. Grįžusi į Lietuvą stipriai keičiausi. Pradėjau kurti papuošalus, kurie savotiškai padėjo keistis. Į juos sudėdavau slapčiausias savo mintis ir laukdavau Visatos atsako“, – atviravo netikėtai menininke tapusi informatikė.

„Nepatikėsite, bet visą tą laiką nuo mokyklos iki dukros Elijos gimimo aš nebuvau patenkinta savimi, nes visą laiką dariau tai, kas patiktų ne man, o kitiems. Kol mokiausi, bandžiau įtikti tėvams. Nuvykusi į Londoną mėginau išgyventi ir daryti tai, kas patiktų vyrui, vėliau – vaikams. Niekada nekėliau klausimo, ką aš pati norėčiau veikti gyvenime“, – teigia Agnė, netikėtai atradusi save kūryboje.

Dažnai, kai visai to nesitikiu, pradeda vykti stebuklai, ir tada prisimenu, kad kažkada apie tai svajojau…

Tik sulaukusi 33-ejų (anot jos, mistiško amžiaus), suprato, kad yra labai daug sau skolinga. Todėl pabandė nuo visko atsitraukti ir pagalvoti, kas ją džiugina. Suprato, kad kūryba užaugina sparnus. „Kurdama kaklo papuošalus jaučiuosi laiminga, tad kūrybą vadinu savo sielos išraiška. Kai sėduosi verti, tuomet lyg iš pasąmonės man ateina kažkokios žinutės. Baigus vėrinį ir jo nuotrauka pasidalijusi socialinėse erdvėse, jame išsiuvinėtos mintys tarsi dar labiau išsigrynina“, – aiškino ji.

Sudeda slaptas svajones

Paklausta, nuo ko viskas prasidėjo, Agnė mini savo įkvėpėjos amerikietės Heidi Kummli vardą. Jos papuošalai moterį įkvėpė ir paskatino atsiduoti nevaržomam kūrybos polėkiui. Iš pradžių ji tiesiog kopijavo Heidi darbus, vėliau žingsnis po žingsnio pabandė atrasti savąjį stilių.

Ką apie jį mano dabar? „Dabartiniai mano vėriniai turi nemažą informacinį krūvį. Naudoju simbolius, kurie neša pagrindinę žinią. Ją visuomet aprašau savo feisbuko puslapyje šalia papuošalo“, – sako ji.

Artimai: septynmetė Agnės dukra Elija irgi mokosi verti karoliukus. Užvirus darbui, pasigirsta įdomūs pokalbiai, dainos.

Anksčiau Agnė mėgo naudoti pusbrangius akmenis, tačiau dabar jos širdžiai norisi paprastų lauko akmenėlių, kurių ieško gamtoje, netoli savo močiutės sodybos. „Jie šiuo gyvenimo etapu man gražiausi“, – prisipažįsta moteris.

A.Grigaliūnaitė sako, kad tai, ką išsiuvinėja savo vėriniuose, jai dažnai atsikartoja ir gyvenime. Tarkime, sykį padarė vėrinį su Gyvybės medžiu ir netrukus jau darė remontą senelių sodyboje su daug daug medžių aplinkui, ruošdamasi ten gyventi.

„Į savo vėrinius sudedu visas svajones ir tada viską pamirštu, paleidžiu. Dažnai, kai visai to nesitikiu, pradeda vykti stebuklai ir tada prisimenu, kad kažkada apie tai svajojau… Tuomet belieka tik dėkoti už viską, ką patiriu ir ką turiu“, – teigia ukmergiškė, savo lūkesčius išmokusi patikėti visatai ir joje egzistuojantiems dėsniams.

Kūrėja tiki simboliais, ženklais ir dabartiniu savo gyvenimo etapu stengiasi gyventi kuo lėčiau, kuo sąmoningiau, kad jų nepražiopsotų. Kiekvieną dieną mokosi mylėti save, nemeluoti sau ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Dažnai savo patirtis Agnė patiki dienoraščiui ar feisbuko puslapiui. Rašo labiau dėl savęs, nes paskaitinėjusi savo mintis prisimena, ką tam tikru momentu išgyveno, jautė, mąstė.

„Būna, kad kažkoks vėrinys pas mane labai ilgai užsistovi. Štai vakar ištraukiau iš užmaršties kaklo papuošalą su vėžliu. Ėmiau ieškoti, ką tas gyvūnas simbolizuoja ir radau labai įdomių dalykų“, – atvirauja ji. Nupirktą vėrinį ji vadina konkrečių minčių paleidimu. „Nupirko – paleidau, atsisveikinau, galiu imtis kažko naujo“, – šypsosi Agnė, didelį vėrinį kartais kurianti visą mėnesį. Ji sako nežinanti, nuo ko tai priklauso – nuo nuotaikos, energijos ar įkvėpimo.

Harmoningi ir simetriški

Iki šiol vaikus auginusi ir papuošalus kūrusi Agnė atvirauja vis dažniau pamąstanti apie tai, ką reikės veikti ateityje. Jos dukrelei Elijai – septyneri, sūneliui Ąžuolui – dveji. Svajotų ir toliau draugauti su kūryba, bet nenori paversti jos verslu. „Šitie vėriniai – tai mano širdies kūryba. Jei daryčiau papuošalus dėl pinigų – jie būtų kitokie“, – įsitikinusi ji.

Nors žiūrint plika akimi A.Grigaliūnaitės papuošalai pasižymi tobula simetrija ir harmonija, pati kūrėja juos vertina gana kritiškai. Juokauja, kad ne visada išeina taip, kaip norėtų. Tačiau dėl to visai nesijaudina – pamažu stengiasi eiti į harmoniją su visais – aplinka, draugais, vaikais, pačia savimi. Kiek galėdama laikosi principo „mažiau yra daugiau“, nes per didelėje gausoje pati pasimetanti, išvargstanti. Daiktų turi tiek, kiek šiuo gyvenimo etapu jai reikia, o gausą įgyvendina savaip – veria papuošalus iš gausybės smulkių karoliukų.

Kartais prie stalo su karoliais sėdasi ir jos dukrelė Elija. Tuomet tarp mamos ir dukros užsimezga įdomūs pokalbiai. „Elija dabar yra labai įdomaus amžiaus. Smagu su ja kalbėtis, drauge dainuoti dainas“, – dalijasi švenčiausiomis akimirkomis mama, kurianti dukrai kur kas paprastesnius pakabukus – be gydomųjų galių.

Paklausta, kokias gydomąsias galias ji turi omenyje, Agnė aiškina, kad savo didžiuosius vėrinius ji laiko ritualiniais. Kiekvienas jų turi po natūralų akmenį, pasižymintį tam tikromis, jam vienam būdingomis savybėmis, kuriomis ji tiki. Kadangi įdeda daug darbo ir širdies, tai mano, kad visa ta darbo ir meilės energija atsiduria tarp kruopščių jos adatos dygsnių ir karolių raštų. „Nežinau, gal aš ir neteisi, bet jaučiu, kad per mane veržiasi kažkokia dieviška kūryba“, – sako ji.

Kiek vėrinių iš viso yra sukūrusi? Sunku pasakyti. Tai, ką padarė paskutiniu metu, sudėjo į savo autorinių darbų parodą, vykusią šių metų sausį Ukmergės viešojoje bibliotekoje. „Nieko specialiai dėl savo darbų reklamos aš nedarau, nesistengiu būti vadybininkė, – atvirauja kūrėja. – Tiesiog tyliai kuriu ir žiūriu, kaip Visata viską sudėlioja į savo vietas. Sakyčiau, dirbu, dirbu ir užsidirbu.“

Paskirtis: iškalbingieji Agnės vėriniai turi nemažą informacinį krūvį. Jie skirti moterims, kurios nori draugauti su visata, skaityti jos ženklus.

Vėrinių istorijos

Paprašyta papasakoti, kaip gimsta jos iškalbingi papuošalai, Agnė prisimena keletą istorijų. „Sykį nuvažiavau į Anykščius, vaikštinėjau pušų viršūnes siekiančiu Lajų taku, skaitinėjau ten cituojamas Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ eilutes, ir taip viskas širdyje suskambėjo. Toks jautrumas užėjo, kad vos tik grįžusi namo sėdau prie stalo, piešiau gyvybės medį, vėriau karolius… Kurdama visą laiką klausiausi „Anykščių šilelio“, – atvirauja A.Grigaliūnaitė.

Kurdama kitą papuošalą ji išgyveno sunkų gyvenimo etapą. Tuomet moteris susigalvojo pasidaryti altorėlį su Šv.Mergele Marija ir verdama karoliukus visą laiką kartojo „Sveika, Marija“ maldą.

Dar ją dažnai įkvepia sutikti žmonės, išgirstos jų istorijos. Tad Agnė mėgsta susirasti juos socialinėse erdvėse, per „Youtube“ klausytis jų įkvepiančių pokalbių. „Kaip matote, mano gyvenime viskas labai glaudžiai susiję: įvykiai, žmonės, įkvėpimas“, – sako ji. Būdama blogos nuotaikos kūrėja dirbti negalinti. Jei nėra įkvėpimo, Agnė imasi kitos veiklos, nes antraip tos dienos darbą gali tekti ardyti.

Ko palinkėtų moterims, galbūt kartojančioms Agnės jaunystės klaidas – stokojančioms meilės sau? „Pasirūpinkite savimi, mylėkite save, o visa kita už jus sudėlios visata“, – pakiliai linki ji.