Kirgizijoje praėjus metams nuo kirgizų ir uzbekų skerdynių neramiame pietiniame regione auganti islamo įtaka prisideda prie tautinių mažumų atskirties.

Visoje Vidurinėje Azijoje, Afganistano kaimynystėje, valdžiai sunkiai sekasi kovoti su radikaliojo islamo plitimu, nes viena iš jo populiarumo priežasčių yra skurdas ir nepakankamas dėmesys švietimui, praneša LTV „Panorama“.

Ališeras Achmatkulovas gyvena Oše – mieste, kurį lygiai prieš metus sukrėtė kraupiausios Kirgizijos istorijoje tautinės skerdynės, nusinešusios per keturis šimtus gyvybių, daugiausiai – uzbekų, ir privertusios beveik 400 tūkstančių, daugiausiai uzbekų, bėgti. Pamaldumo nuo dvylikos metų jį moko senelis. Jis sako, kad jei žmonės melsis kartu – vienas su kitu nekovos.

„Supratau, kad islamas mus moko tik gero, jame nėra apgavysčių. Jis moko taikos ir draugystės“, – teigė A. Achmatkulovas.

Bet per metus nuo skerdynių islamas nustojo vienyti šalį, kur gyvena 80 tautinių mažumų. Trečdalis mečečių čia – neregistruoti maldos namai, suskirstyti pagal tautybes.

„Jei paliksime mečetes nekontroliuojamas, turėsime kirgiziškas, uzbekiškas, totoriškas ir kitokias tautines mečetes. Tai gali atvesti prie didelio konflikto tarp musulmonų. Jas reikia visas registruoti“, – įsitikinęs Ošo regiono musulmonų bendruomenės vadovas Sujunas Ažy Kalykovas.

Į Kirgiziją radikalusis islamas ateina iš kaimyninių Tadžikistano bei Uzbekistano, tad religija tik didina ir šiaip aukštą tautinę įtampą. Kirgizijos valdžia mėgina tam priešintis parodomosiomis pratybomis.

„Šie mokymai skirti atsakyti į konkrečias teroristinių bei separatistinių jėgų grėsmes ir parodyti sąjungininkų ryžtą saugoti mūsų šalis nuo saugumo pažeidimų“, – sako laikinoji Kirgizijos prezidentė Roza Otunbajeva.

Raumenis demonstruoti valdžia gali, bet kas iš to, kai nusivylimą didina skurdas. Išvykstančiųjų srautas tik auga, o antai Tadžikistane pusę vidaus produkto sudaro emigrantų perlaidos.

Kirgizijoje, kaip ir Tadžikijoje bei kitose Vidurinės Azijos valstybėse, radikalusis islamas plinta. Ir nors tiesioginio ryšio su skurdu nėra, vargu ar vien karinėmis, vien administracinėmis priemonėmis valdžiai pavyks jį pažaboti.

Skurdžiausia Vidurinės Azijos šalis Tadžikistanas pats patyrė penkerių metų pilietinį karą su islamistais – bėgti iš namų turėjo penktadalis. Nuo tada vyriausybė mėgina užbėgti už akių radikaliajam islamui ir užpernai nusprendė teisinę sistemą grįsti liberalia islamo forma. Bet islamo partijai reikštis neleidžia.

„Jei visuomenė ir šių šalių vyriausybė suteiktų pakankamai galimybių reikštis, leistų mokytis ir dirbti gerą darbą, o svarbiausia, suteiktų laisvę, jei gerbtų jų teises – šie žmonės nesirinktų tokio kelio“, – teigė Islamo atgimimo partijos pirmininkas Muchidinas Kabiri.

Kalnuose prie prastai saugomos sienos su Afganistanu vyriausybė seniai kariauja tylų, bet nuožmų karą su islamistais. Įtakingiausia grupuotė, Uzbkistano islamo judėjimas, gal ir nebėra tokia įžūli kaip prieš dešimtmetį, kai puldinėjo net Kirgiziją, bet įveikti jos nesiseka, nes kariauti reikėtų ir klasėse.

„Mums reikia organizuoti islamo pagrindų mokymą visoje Vidurinėje Azijoje, taigi ir Tadžikistane bei Uzbekistane, kad įveiktume abejingumą. Nes kai tikintysis gauna knygą iš islamistinio judėjimo, ir tai jam pirmoji informacija apie islamą, jis perskaito, patiki ir to laikosi“, – teigia politologas Abdula Rachamo.

Kai žlugusią sovietų ideologiją nėra kam pakeisti, o užsidirbti savo šalyje beveik neįmanoma, islamo radikalų siūlomi atsakymai kartais gali pasirodyti paprasčiausi.