Amerikiečiai keliasi į miestus ir mokosi vaikščioti

JAV ištikusi krizės verčia amerikiečius keisti savo kasdienius įpročius. Naują už Atlanto kilusią tendenciją galima pavadinti „vaikščiojamuoju gyvenimo būdu".

Priemiesčių tuštėjimo metas

Daugelis JAV analitikų „vaikščiojamąjį gyvenimo būdą" vertina kaip ištikusios krizės pasekmę. Dėl milžiniškų paskolų tūkstančiai JAV piliečių priversi palikti savo rezidencijas. Ištuštėję bei žole užžėlę namai, likę be mylinčių šeimininkų priežiūros, it vaiduokliai stoja į akistatą su ištikusia krize.

Tuo tarpu namais-vaiduokliais nusidriekus ištisai gatvei, galima prognozuoti, kad padaugės vagysčių ir kitokių nusikaltimų.

„Po ištikusios krizės, kuri bendruomenes paliko su tuščiais namais ir užžėlusia žole, tapo aišku, kad per keletą dekadų visiškai pasikeis Amerikos urbanistinis gyvenimas, kokį pažinojome iki dabar", - pastebi Larra Farrar straipsnyje „Ar Amerikos priemiesčio svajonė pavirto į košmarą?".

Amerikiečiai, dėl paskolų praradę namus, dabar mieliau keliasi į miestų centrus, kur atstumams įveikti nereikia automobilio. Todėl butai miesto centruose vėl tampa itin populiarūs.

Prognozuojama, kad 2025 metais JAV bus apie 22 milijonų priemiesčio namų perteklius. Beje, šie namai bus apgyvendinti žemesnes pajamas uždirbančių gyventojų, kurie persikels iš miestų centrų. Tokie namai taps tarsi „naujaisiais daugiabučiais" mažesnes pajamas uždirbantiesiems. Taigi, viskas - aukštyn kojomis.

Naują tendenciją formuoja naujoji karta

Kiti JAV analitikai šią tendenciją nenoriai tapatina su ištikusia krize ir daugiau ją vadina „mados šauksmu".

Anot Mičigano profesoriaus Christopherio Leinbergerio, taip atsitiko, nes jaunoji karta nori gyventi ir dirbti kiek „kitokiu būdu". Brandesnė amerikiečių šeima savo svajonę puoselėjo gyvenant nuosavame name, kiek toliau nuo miesto šurmulio. Taip susidarė „užkonservuotos" bendruomenės užmiesčiuose, kurių nariai atstumus nuo namų iki miesto centro galėjo įveikti tik automobiliu.

Tuo tarpu auganti naujoji karta formuoja kitokią tendenciją. Jauni specialistai, dirbantys miestų centruose, teikia pirmenybę kitokiam gyvenimo būdui. Atstumus jie mieliau įveiks eidami pėstute. Atsiranda poreikis darbą, teatrą, kiną ar parduotuvę, palikus namus, pasiekti per keletą minučių. Visą darbo dieną praleidus biure, priverstiniai pasivaikščiojimai iki namų tampa itin mielais. Šeimos, planuojančios mažylius, vėlgi mieliau renkasi gyvenimą mieste.

Gyventojų judėjimas iš nuosavų namų į miestų centrus ir atvirkščiai jau vyksta. Išlieka klausimas, ar „vaikščiojamasis gyvenimo būdas" iš tiesų tėra bėgimas pigesnio gyvenimo link, ar jaunosios kartos mada, gyvenimą paversti nors šiek tiek judresniu.