.png)
Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Verslininkas V.Butkus Vilniui nori padovanoti muziejų
2011-03-21
Dovilė Jablonskaitė
Verslininkas Viktoras Butkus Vilniuje nori pastatyti muziejų ir su eksponatų turtinga kolekcija padovanoti jį miestui. Tiesiog. Nieko nesitikėdamas mainais. Ar nepasididžiuosime priimti tokią dosnią dovaną?
Vilniuje tarp „Forum Palace“ rūmų ir Nacionalinės dailės galerijos turėtų iškilti dar vienas kultūros objektas – Modernaus meno centras (MMC). Muziejus būtų statomas iš privačių verslininko V.Butkaus pinigų ir ES struktūrinių fondų lėšų. Per pastaruosius dvejus metus V.Butkus su žmona Danguole sukaupė unikalią Lietuvos meno nuo 1960 m. kolekciją, kurioje jau šiandien yra apie 1,5 tūkst. garsių Lietuvos kūrėjų darbų. Visa tai verslininkas padovanotų Vilniaus miestui.
Kol kas miesto valdžia projektą palaiko: šiuo metu minėtoje teritorijoje formuojamas sklypas visuomeninės paskirties pastatui, tačiau jokių garantijų dar nėra. O interneto komentatoriai, prisiminę Guggenheimo muziejaus likimą, ūžia: projektas – dar viena pinigų plovykla?
Su buvusiu bendrovės „Fermentas“ valdybos pirmininku, profesoriumi V.Butkumi portalas 1diena.lt kalbėjosi apie meną, nežabotas ambicijas ir šaknis Lietuvoje dar tik leidžiančios mecenatystės tradicijas.
– Kolekcininku vadinamas būti nenorite. Kas tai – kuklumas?
– Šiame interviu noriu sugriauti keletą mitų. Vienas iš jų, kad esu kolekcininkas. Tokiu savęs nelaikau. Taip, namuose visada turėjome meno kūrinių – vieni žymesnių autorių, kiti mažiau garsių. Jie atliko tam tikrą interjero puošybos funkciją. Tačiau tai – ne meno vertybių rinkimas.
To, kad pastaruosius dvejus metus įsigyjame daug meno kūrinių, irgi nelaikau kolekcionavimu. Vertinu tai kaip sąmoningą vadybinį projektą, nes Modernaus meno muziejus turi susidėti iš dviejų dalių – statinio ir kolekcijos. Sistemingai meno kūrinius, kaip muziejinius eksponatus, renkame viso labo dvejus metus.
– Ir per šį trumpą laiką jau sukaupėte 1500 menininkų darbų...
– Kolekcija atnaujinama ir pildoma naujais darbais kone kasdien – sistemingai, atsižvelgiant į menotyrininkų nuomonę. Norime aprėpti laikotarpį nuo 1960 m. iki šių dienų. Ši atkarpa sutampa su mano ir žmonos gyvenimu: gimėme, augome ir esame šiandien. Kolekcija atspindės visuomenės raidą. Ji formuojama tik iš Lietuvoje gyvenančių ir kuriančių menininkų darbų. Tarp jų yra ir ne lietuvių.
Šiuo metu surinkti meno kūriniai, jei reikėjo, restauruoti, dokumentuoti ir metrikuoti. Padarytos aukštos kokybės jų fotografijos. Visi darbai saugomi specialiai įrengtoje saugykloje.
Kolekciją sudaro daugiau nei 120 skirtingų kartų autorių nuo 1960 m. – trys kartos, pradedant Antanu Gudaičiu, Jonu Švažu, Vincu Kisarausku, vėlesnės kartos atstovais Algimantu Skačkausku, Vygantu Paukšte, Audrone Petrašiūnaite, Laima Drazdauskaite, jaunaisiais tapytojais Jolanta Kyzikaite, Linu Jusioniu ir daugeliu kitų.
Mūsų interneto svetainėje www.mmcentras.lt jau galima susipažinti su pastarųjų 50 metų Lietuvos vaizduojamuoju menu.
– Pagal kokius kriterijus atrinkote darbus – rėmėtės savo skoniu ar menotyrininkų rekomendacijomis?
– Kolekciją stengtasi formuoti ne perkant pavienius darbus, bet pabandant surinkti vieno autoriaus keletą darbų. Kai kurių autorių kolekcijos labai plačios.
Kai kurie kolekcininkai labai mėgsta su niekuo nesikonsultuoti ir kolekciją rinkti savarankiškai. Mūsų skonį formuojama menotyrininkų įžvalgos, literatūra. Žmona specialiai šiam projektui pasirinko dar vienas studijas – įstojo į menotyrą ir antrus metus mokosi Vilniaus dailės akademijoje. Tai bus jos trečias aukštasis išsilavinimas.
Iš ankstesnės savo profesinės veiklos labai vertinu profesionalias konsultacijas ir lyderystę. Todėl norėjosi išklausyti autoritetų nuomonių ir susiformuoti savąją. Mūsų konsultantai – visi menotyrininkai ir visi besidomintys, rašantys apie meną.
Pagrindinė šios kolekcijos sudarytoja ir svarbiausia pagalbininkė yra profesorė Raminta Jurėnaitė – Dailės akademijos profesorė, turinti didelę parodų organizavimo patirtį, labai gerai išmananti tiek Lietuvos, tiek Europos šalių meną, tiek pasaulinį kontekstą. Tai labai plataus akiračio asmenybė. Mes gana glaudžiai bendradarbiaujame, daug konsultuojamės.
Muziejaus tikslas – įsigyti tuos darbus, kurie yra visuomenės ir menotyrininkų pastebėti, įvertinti ir pripažinti kaip Lietuvos kultūros dalis.
Iš sukauptos 1500 eksponatų kolekcijos apie 600 kūrinių yra aliejinės tapybos. Likę darbai tolygiai pasiskirstę: grafikos kolekcija, didelė fotografijos kolekcija, piešiniai ant popieriaus ir akvarelė. Be to, video, instaliacijos ir skulptūra.
– Kaip kilo mintis Vilniuje iš esmės už asmeninius pinigus statyti muziejų, kuriame kolekcija ir būtų eksponuojama?
– Jau du dešimtmečius turime labai gražią sodybą – senovišką, jaukią. Seniai bendraujame su Užupio bendruomene. Užupio draugus pakviesdavau vasarą atvažiuoti į sodybą praleisti laiką. Nejučia menininkai išrutuliojo idėją apsistoti ten ilgesniam laikui – pakurti. Taip gimė Grybų plenerai. Bendravimas su dailininkais, pašnekesiai su menotyrininkais suformavo terpę, kuri įsiurbė. Per įvairias diskusijas išsigrynino nuomonė, kad modernus Lietuvos menas nėra pakankamai atstovaujamas, mažai darbų muziejų kolekcijose.
Be to, lankydamasis užsienyje mačiau, kokie muziejai gyvi, dinamiški, lankomi. Kadangi buvau viso to prisikvėpavęs, norėjosi ką nors panašaus padaryti pas mus.
– Nacionalinė dailės galerija bando eiti šiuo keliu...
– Galerijos veikla kiekvieną savaitę tampa vis labiau matoma ir pastebima. Žavu žiūrėti, kaip dešimtys ir šimtai jaunų žmonių susirenka į ten vedamas paskaitas, seminarus ar filmų peržiūras.
Pagrindinė galerijos problema – skurdus valstybės finansavimas. Pastaruosius dvejus metus ji negavo nė lito įsigyti naujoms kolekcijoms, o ir visus 20 metų muziejams tam skiriamos sumos buvo tiesiog juokingos. Vadinasi, dvidešimties metų menininkų darbai plaukia pro šalį, lieka dailininkų dirbtuvėse. Kita vertus, net jei Nacionalinė dailė galerija ir išgalėtų turėti tas kolekcijas, stokotų erdvės jas eksponuoti. Mūsų muziejus galėtų būti tarsi tam tikras Nacionalinės dailės galerijos tęsinys.
– O ką atsakytumėte tiems, kurie stebėsis – juk turime Šiuolaikinio meno centrą (ŠMC)!
– Ar ten galite pažiūrėti šiuolaikinio Lietuvos meno ekspoziciją? ŠMC rengia parodas ir veikia kaip galerija. Ekspozicijos nuolat kinta – ateina ir išeina. O jei esi užsienio turistas ar svečias iš kokio nors šalies miesto ir nori pamatyti Lietuvos šiuolaikinį meną? Jo ten nėra.
Modernaus meno muziejus yra kone kiekviename Europos mieste, turinčiame daugiau nei 100 tūkst. gyventojų. Muziejai paverčiami žmonių sąmonę ir mentalitetą keičiančiais ir formuojančiais objektais. Tai – tarsi šiuolaikinių žmonių bažnyčios, kuriose gera pabūti – iškilmingoje aplinkoje, pakilioje atmosferoje.
MMC bendras plotas siektų apie 6 tūkst. kv. m. 30 proc. erdvės bus vieša. Renginių salė, kur vyktų minispektakliai, minikoncertai, minišokiai, paskaitos, konferencijos. Veiktų internetas, kavinė, kur galėtum užbėgti išgerti kavos. Būtų galimybė vaikus palikti, pavyzdžiui, piešimo mokyklėlėje, o tuo metu mama informacijos centre vartytų katalogus. Tai turėtų būti patogi vieta susitikti su draugais.
Pasaulinė muziejų lankymo statistika rodo, kad žiūrėdami parodas ir meno kūrinius žmonės praleidžia tik trečdalį laiko. 70 proc. jie skiria kam nors kitam: 10 proc. sudaro sėdėjimas ant suoliuko ir grožėjimasis pro langą atsiveriančia panorama, 20 proc. knygynas, suvenyrai, jų apžiūrėjimas, įsigijimas ir pan.
– Ar savo platiems užmojams jaučiate miesto valdžios palaikymą?
– MMC – gana ambicingas projektas. Esame labai aiškiai suformulavę pasiūlymą, kas galėtų atsirasti Vilniuje, jei sutaptų mūsų, savivaldybės ir visuomenės interesai bei būtų patenkintos tam tikros sąlygos. Akivaizdu, kad toks statinys kaip MMC centrinėje miesto dalyje negali atsirasti be miesto valdžios, be kultūrą kuruojančių institucijų paramos, be visuomenės palaikymo ir be investuotojų. Visos išvardytos pusės turi apsispręsti, ar MMC iš esmės reikia. Ir ar jis gali būti statomas toje konkrečioje vietoje. Žemės sklypas turi būti suformuotas ir paskirstas specialiai šiam projektui. Šiuo metu savivaldybė atlieka savo namų darbus – rengiamas teritorijos detalusis planas.
– Apie kokio dydžio sumas kalbame? Ir kokia našta tektų miestui?
– Kolekcijai suformuoti esame paskyrę 10 mln. litų. Muziejaus statyba su visa įranga kainuotų šiek tiek daugiau nei 20 mln. litų. Vadinasi, kad atsirastų muziejus, pradžiai reikia investuoti mažiausiai 30 mln. litų. Kasmet jo eksploatacijai tektų atriekti apie 700 tūkst. litų. Antra tiek – personalui išlaikyti. Muziejaus veiklai, parodoms organizuoti reikėtų dar apie 600 tūkst. litų. Vadinasi, kad muziejus iki galo atliktų savo misiją, metams jis turi turėti apie 2 mln. litų.
Ką duodame mes? Investuojame pinigus, nesitikėdami jokios grąžos. Surenkame kolekciją, pasiūlome konkrečią muziejaus vietą su konkrečiu pastatu.
Jei visos procedūros vyktų sklandžiai, idealiu atveju muziejaus statybos galėtų prasidėti 2013 m. pabaigoje. Muziejaus atidarymas – 2014 m. pabaigoje. Tikimės ES struktūrinių fondų paramos, todėl šios datos gali pasistūmėti per metus tolyn. Panašaus pobūdžio projektai paprastai remiami 40–50 proc.
– Skaitydami tai mokesčių mokėtojai nerimauja – o kada jau prireiks mūsų indėlio?
– Iki 2014–2015 m. jokios paramos iš valstybės ar savivaldybės nereikės. Iš minėtų 2 mln. litų, kurių kasmet reikėtų muziejui išlaikyti, apie 0,5 mln. litų jis užsidirbs iš savo veiklos. Penkerius metus nuo muziejaus atidarymo dienos įsipareigotume jį dotuoti – kasmet po 1 mln. litų. Vadinasi, penkerius metus, kai muziejus būtų atidarytas, miestui ar Kultūros ministerijai reikėtų skirti tik po pusę milijono litų.
2020 m. aš jau būsiu pensininkas, todėl turiu galvoti, ką su tuo savo kūdikiu daryti. Su savimi neišsineši, o tai, kad mes su žmona tai darome, nereiškia, kad ir mūsų vaikai domėsis tuo pačiu ir norės prisidėti prie muziejaus išlaikymo. Todėl juo rūpintis tektų valstybei ar savivaldybei. Buitiškai tariant, norime padovanoti mašiną su sąlyga, kad po tam tikro laiko benziną pilsitės patys.
– Pasiūlymas dosnus. Prie tokių stebuklų nesame pratę... Tačiau, kaip ir viskas, kas gera, turbūt taip pat turi ribotą galiojimo laiką?
– Artimiausiu metu su savivaldybe pasirašysime memorandumą. Tai nėra juridiškai įsipareigojantis dokumentas. Jame pasakyta, kad savivaldybė iki 2012 m. kovo turi suformuoti sklypą ir paruošti detalųjį planą, kuriame bus numatyta vieta viešos paskirties pastatui. Jokių sankcijų už įsipareigojimų nevykdymą nenumatyta. Tai – tiesiog būdas apsibrėžti, kas už ką atsakingas, kad galėtume koordinuoti veiksmus. Memorandume įrašyta aplinkybė, kad mūsų pasiūlymas galioja iki 2012 m. kovo. Jeigu iki to laiko neįvyks tai, kas turėtų įvykti, kaip numatyta memorandume, turime teisę MMC projektą realizuoti kitu būdu.
– Vadinasi, yra ir planas B?
- Jei paaiškėtų, kad miestui mūsų iniciatyvos nereikia, svarstytume, ką daryti toliau. Vienas iš variantų – projektą įgyvendinti mažesne apimtimi. Tai nereikalautų nei savivaldybės dalyvavimo, nei viešųjų pinigų. Žemės sklype, kurį įsigytume už rinkos kainą, būtų pastatyta gera profesionali saugykla. Keletą sklypų jau esame apžiūrėję, pavyzdžiui, prie buvusios Lietuvos kino studijos ar pan. Suprojektuotume namą, įrengtume saugyklą ir parodinę salę. Kolekcija būtų matoma, neišvežta iš Lietuvos, neišdraskyta.
Planas C – muziejų statyti ne Vilniuje. Pasiūlyti idėją kitoms savivaldybėms, kurios būtų labiau suinteresuotos. Labai konkrečiai svarstoma apie Druskininkus, kurie tampa kultūriniu centru. Ten daugybė žmonių, kurie blaškosi, neturėdami ką veikti, todėl bet koks renginys sutraukia visus, kurie tuo metu vieši mieste. Manau, muziejus būtų populiarus, nors gerokai mažesnis nei numatytas Vilniuje.
Yra ir planas D – nieko nedaryti. Kolekciją užšaldyti ir laukti geresnių laikų.
– Tačiau tai neturėtų nieko bendra su jūsų ambicijomis. Tūkstančiai turbūt svarsto – kam tas vargas?
– Tikiu, kad šioje šalyje galima ką nors padaryti, jei labai nori, stengiesi. Turiu tris vaikus. Du baigė mokslus Anglijoje, dabar dirba Lietuvoje. Trečias irgi grįš. Reikia padaryti taip, kad liktume, o tie, kurie išvažiavo, grįžtų.
Yra ir kitų priežasčių. Negalima sakyti, kad Lietuvoje verslas neremia kultūros. Tačiau vaizduojamasis menas pritraukia per mažai paramos: ar dėl kūrėjų vadybinių dalykų neišmanymo, ar dėl jų bendruomenės susiskaldymo, nesugebėjimo susitelkti. O pasaulyje vaizduojamasis menas vertinamas kitaip. Prestižiška dalyvauti parodų atidarymuose, padovanoti galerijai meno kūrinį, namie turėti aukštos kokybės paveikslą. Tai tam tikras snobizmas, bet menas truputį susijęs su snobizmu.
Be to, Vakarų šalyse mecenatystė yra normalus, ilgaamžes tradicijas turintis reiškinys. Jei žmogus iš savo veiklos uždirba šiek tiek daugiau nei reikalinga jo šeimos poreikiams, labai normalu dalį lėšų kam nors skirti. Vieni keliauja aplink pasaulį, nusipirkę jachtą, kiti kolekcionuoja automobilius, treti aukso luitus, drabužius. Bet taip pat populiaru remti socialines kultūrines programas – įkurti kliniką, finansuoti vėžio gydymą, statyti muziejus, pirkti meno kūrinius jiems.
Nupirkti vieną Pablo Picasso paveikslą kainuoja 10–30 mln. dolerių. Visas MMC projektas su kolekcija ir pastatu tėra ketvirtadalis P.Picasso drobės!
– Vis dėlto Lietuvoje klesti praktika meno projektus mecenuoti ne iš asmeninių, bet iš įmonės lėšų. O jūs į MMC esate pasiryžęs investuoti apie 20 mln. litų iš savo kišenės. Esate labai turtingas žmogus.
– Atėjo laikas sugriauti dar vieną mitą. Taip, pinigų finansuoti projektą atsirado praėjusių metų vasarą, kai buvo parduota didelė korporacija „Fermentas“. Ši tarptautinė bendrovė turėjo 12 filialų skirtingose pasaulio šalyse. Ji tikrai buvo parduota už beveik 700 mln. litų. Bet toli gražu ne visa ši suma atkeliavo į Lietuvą. Korporacija turėjo daugiau nei 100 akcininkų visame pasaulyje. Negaliu sakyti, kad gavau mažai, bet tikrai ne 700 mln.
Lietuvoje yra daug verslininkų, kurie pasiekia tokį lygį, kai parduoda verslą ir sukaupia stambų kapitalą. Tačiau manau, jiems kartais tiesiog pritrūksta fantazijos padaryti ką nors daugiau nei nusipirkti trečią BMW ar antrus namus Ispanijoje.
Man dirbant ir kuriant tokį intelektualinį verslą kaip „Fermentas“ būtų per banalu save išreikšti per mašinas ar namus (juokiasi). Norisi parodyti, kad pasitenkinimą galima gauti ir iš kitų veiklų, kurios yra intelektualesnės ir visuomeniškai naudingesnės.
– Ar MMC projektas šiuo metu yra jūsų pagrindinė veikla?
– Tai mano laisvalaikis. Jis tik išleidžia pinigus, bet juos reikia ir uždirbti. Užsiimu investicine veikla – verslo projektais. Už pardavus „Fermento“ akcijas gautus pinigus įsigijau kitų bendrovių akcijų, kitų verslų. Vienus kontroliuoju daugiau, kitus – mažiau. Niekur iš verslo neišėjau, tiesiog pasikeitė verslo objektai. Dalyvavimas valdybose, projektų vertinimas. Į darbą išeinu 9 val. ryto ir grįžęs 21 val. sakau, kad noriu grįžti į „Fermentą“, nes ten buvo labiau aiški, suorganizuota ir struktūruota veikla. „Fermente“ sukaupiau didelę asmeninę patirtį, koks turi būti verslas, kaip jis turi būti valdomas ir kaip paversti jį efektyvų. Yra daug jaunų įmonių, kurios turi ir energijos, ir perspektyvų, ir potencijos. Kartais joms trūksta trupučio pinigų, kuriuos reikia įdėti. Arba vadybos žinių, patarimų žmonių, kurie turėjo brandesnį verslą, platesnį akiratį. Tai vakarietiška praktika: didelių korporacijų vadovai, išėję į pensiją arba pardavę verslą, tampa kitų įmonių patarėjais, konsultantais. Muziejus – tik hobis, laisvalaikis, malonumas. Mažoji mano veiklos dalis.