.png)
Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Nuodėminga Vilniaus istorija: viešnamiai plito kaip epidemija
2011-11-05
Laima Žemulienė
Jau viduramžiais Vilnius buvo kitoms Europos sostinėms nenusileidžiantis miestas su įvairiomis institucijomis, taip pat – viešnamiais. O ir vėlesniais metais šis malonumų verslas klestėjo.
Viešnamiai – kaip epidemija
XVI a. prostitučių glamonių ištroškę vilniečiai jas galėjo patirti Pilies gatvėje, skerdiko Jokūbo žmonos įkurtoje landynėje. XIX–XX a. sandūroje Vilniuje buvo 8–12 legalių viešnamių, o juose dirbančios prostitutės privalėjo tikrintis sveikatą pas gydytoją net du kartus per savaitę.
„Viešnamiai – kaip epidemija. Jų buvo visame mieste. Juk prostitucija – amžina, seniausia pasaulyje profesija“ – sakė Antanas Rimvydas Čaplinskas, išleidęs septynias knygas apie Vilniaus gatves, o į storą knygą suguldęs sostinės istoriją ir legendas.
Iš profesijos A.R.Čaplinskas – inžinierius, net 33 metus šį darbą dirbęs Energetikos ministerijoje. Tačiau nuo 1964 m. vyras stačia galva nėrė į Vilnių – prašmatnių bažnyčių ir apleistų rūmų miestą, jo istoriją, legendas, pasakojimus. Nuo tada jis apsigyveno Lietuvos valstybės istorijos archyve. Anot jo, ten fantastiški lobiai. Tyrinėdamas Vilniaus miesto gatvių istoriją, A.R.Čaplinskas išsiaiškino ne tik tai, kur stovėta didikų rūmų, bet ir kur būta viešnamių – seniausios pasaulyje profesijos atstovių darboviečių.
Sifilį atnešė maldininkė
XVI a. Pilies gatvės pradžia priklausė vyskupo kapitulai – ten buvo bažnytinės valdos. 1574 m. vienas kanauninkas – kapitulos prokuratorius, patikrinęs jai priklausantį namą Pilies gatvėje, kurį kitas jį valdęs kanauninkas išnuomojo skerdikui Jokūbui, aptiko, kad skerdiko žmona kapitulos namus pavertė landyne. Jos pasamdytos gražios merginos naktimis aptarnaudavo vyrus. Ši veikla kaipmat buvo nutraukta, o nuomininkai iškeldinti.
„Archyve yra apie 60 su prostitucija susijusių bylų. Aš perskaičiau aštuonias, nes informacija jose kartojasi, – sakė A.R.Čaplinskas. – Duomenų apie prostituciją Vilniuje XVII ir XVIII a. rasti nepavyko. Matyt, prostitucija vystėsi stichiškai, buvo nekontroliuojama.“
1495 m. Europoje pasirodė sifilis, kurio bakteriją iš Pietų Amerikos parvežė didysis keliautojas Kristupas Kolumbas. Europiečiai greitai suprato, kaip ši liga plinta ir kokią įtaką jai plisti turi prostitutės. Didžiausios sifilio epidemijos Europoje buvo 1495 ir 1510 m.
„Įdomiausia, kad sifilį po šešerių metų, kai jis buvo aptiktas Europoje, į Vilnių atnešė maldininkė iš Romos. Tai byloja įrašas dokumentuose“, – sakė A.R.Čaplinskas.
Tada Vilniuje, skirtingai nei daugelyje Europos sostinių, paleistuvystė ir sifilis klestėjo daugiausia tarp turtingųjų. Nes Bažnyčia labai kontroliavo vargšų dorovę. Netgi norint tapti amatininku ar pirkliu, taip pat jų mokiniu, reikėjo įrodyti, kad esi gimęs iš santuokos, o ne koks pavainikis ar pamestinukas.
Tačiau bažnyčia ne viską gebėjo sužiūrėti, – juk žmogaus prigimties neužgniauši. A.R.Čaplinskas mano, kad daugelis tuometės Vilniaus aukštuomenės sirgo ir išmirė nuo sifilio. Daugelis dėl to buvo bevaikiai. Kiti susilaukdavo luošų vaikų, tačiau ne vien dėl sifilio, bet ir dėl kraujomaišos – tuokdavosi giminaičiai.
Nesuteptos reputacijos moteris
XIX a. pradžioje, kai Lietuva pateko į carinės Rusijos imperijos sudėtį, viskas buvo griežtai administruojama. Buvo pradėti kontroliuoti ir viešnamiai, ir laisvai dirbančios prostitutės. Viešnamių gyventojos buvo priverstos registruotis tam tikslui įkurtame medicinos ir policijos komitete, į kurio funkcijas įėjo prostitučių registracija, jų priežiūra, nuolatinė medicininė apžiūra.
Prostitutėms buvo išduodami vadinamieji balti bilietai. Moterys du kartus per savaitę privalėjo tikrintis pas gydytoją, o šis apie vizitą ir sveikatos būklę palikdavo įrašą tame lape. Be šio dokumento prostitutė net neturėjo teisės išeiti į gatvę.
Viešnamių personalą buvo lengva sukontroliuoti, o laisvosios „plaštakės“ kėlė daug rūpesčių.
Prostitucija Vilniuje buvo legalizuota, viešnamiai – oficialūs. Policijos departamento nustatytose viešnamių taisyklėse buvo numatyta, kad gauti leidimą steigti viešnamį galėjo padori, nesuteptos reputacijos moteris nuo 35 iki 55 metų. Įkūrus šią įstaigą savininkė ar prižiūrėtoja prašmatniai buvo vadinama „madam“. Iš gatvės pusės ant šio pastato negalėjo būti jokios iškabos, merginos prieš klientus negalėjo staipytis languose ar šalia viešnamio ir juos vilioti apnuogintomis krūtimis.
Prostitutės kasdien į specialią knygą įrašydavo savo pajamas, o gautus pinigus atiduodavo „madam“. Prostitučių pajamos, nelygu kokiai kategorijai jos priklausė, didžiųjų Rusijos imperijos miestų – Maskvos ir Peterburgo – viešnamiuose svyravo nuo 15 kapeikų iki keliasdešimties aukso rublių.
Vilniuje žemiausia prostitutės kaina buvo 5 kapeikos. Ši kaina egzistavo Šv. Stepono gatvės viešnamiuose. „O kiek daugiausia klientui tekdavo suploti, sunku pasakyti“, – sakė A.R.Čaplinskas.
Žydžių verslas
Bylose, kurias Lietuvos valstybės istorijos archyve perskaitė A.R.Čaplinskas, juodu ant balto išdėstyta, kad 1867 m. Vilniuje veikė 13 žydėms savininkėms priklausančių viešnamių. Jie buvo įkurti Jogailos, Naujininkų, Odminių, Subačiaus, L.Stuokos-Gucevičiaus, Šv. Stepono, Tilto, Totorių, A.Volano gatvėse, Šv. Ignoto ir Lukiškių skersgatviuose.
Viešnamiuose gyveno 165 prostitutės, kurioms buvo 16–23 metai. Buvo ir vyresnių – 27–30 metų. Net 80 proc. šių įstaigų darbininkių buvo žydaitės. Taip pat buvo lenkių, rusių, viena – lietuvė. Daugiausia tai buvo vilnietės, tačiau būta ir atvykėlių iš Švenčionių, Merkinės, Augustavo, Gardino, Rygos, Prūsijos. Tai – kareivių našlės, kariškių, valdininkų dukros, netgi dvarininkaitės.
Taip pat Vilniuje buvo moterų, kurios prostitucija versdavosi butuose arba viešbučiuose: „Versalyje“ (buvo dabartiniame Gedimino prospekte), „Romoje“, „Viktorijoje“. Du pastarieji stovėjo netoli Rotušės, tarp Savičiaus gatvės ir Šv. Kazimiero bažnyčios. Vėliau jie buvo nugriauti. Šiose įstaigose dirbančių moterų buvo per 100. Jos taip pat registruodavosi policijoje. Milžiniškas viešnamių tinklas veikė Užupyje.
Buvo dar viena viešnamių kategorija – landynės. Jų buvo visame mieste. Naktį ten ateidavo merginų padirbėti. Landynių tradicijos tęsiasi šimtmečius. Pats A.R.Čaplinskas prisimena, kad viena miesto landynių, prisišliejusi prie Bernardinų bažnyčios, veikė dar 1970 m.
„Man labai patiko dviejų bajoraičių skundas, kuriame jie baisiai piktinosi, kad landynėje apsikrėtė sifiliu. Tai kokio velnio traukė į tą landynę? Reikėjo eiti į oficialų viešnamį – būtų užmokėję daugiau, bet viskas būtų buvę garantuota, – juokėsi A.R. Čaplinskas. – Ten daktarai tikrindavo ne tik merginas. Prostitutė arba “madam„ turėjo teisę patikrinti ir klientą – numaudavo kelnes ir apžiūrėdavo, serga sifiliu ar ne.“
Iš centro – į Užupį
1889 m. grupė namų savininkų kreipėsi į Vilniaus miesto valdybą. Esą miesto centre, Odminių gatvėje, priešais Katedrą, esantis viešnamis naktimis kelia triukšmą. Žmonės prašė jį iškelti į kitą vietą.
Vos policijai davus nurodymą viešnamius iš Odminių, Totorių, Liejyklos gatvių perkelti nuošaliau nuo miesto centro – į Užupio ir Paplaujos gatves, miesto valdybą užplūdo jau šių gatvių gyventojų skundai. Tačiau jiems buvo paaiškinta, kad šiose gatvėse ir taip yra viešnamių ir jos nepriklauso vietovėms, kuriose tokių įstaigų neturėtų būti.
XIX a. pabaigoje prostitucijos verslas Vilniuje klestėjo. 1891 m. dvylikoje viešnamių gyveno 280 moterų, dar 270 buvo policijos prižiūrimos, tačiau gyveno privačiuose butuose ir viešbučiuose. Siekiant suvaldyti prostituciją buvo įkurta tiesiogiai gubernatoriui pavaldi Ypatingoji sanitarinė Vilniaus miesto įstaiga.
1901 m. viešnamius pradėta uždaryti ir vėl kelti į kitas vietas. Vilniaus policmeisteris tų metų rudenį gubernatoriui pranešė, kurių „madam“ viešnamiai uždaryti. Tačiau tai buvo tik lašas jūroje. Viešnamiai ir toliau veikė Paplaujos gatvėje Užupyje, Tymo ir Aukštaičių gatvėse, o Ukmergės gatvėje – net devyni.
1906 m. Vilniuje oficialiai veikė aštuoni dideli viešnamiai, daug mažų landynių, turinčių po vieną dvi prostitutes. Oficialiai viešnamiai buvo vadinami kantrybės arba pakantumo namais. Jų metinės pajamos, kaip nurodoma ataskaitose, 1906 m. siekė beveik 60 tūkst. rublių. Vien dviejų savininkių – Etkos Brezinger ir Chajos Feigelson – viešnamių Orenburgo (Švitrigailos) gatvėje tais metais gautos pajamos sudarė beveik trečdalį visų Vilniaus viešnamių pajamų – per 18 tūkst. rublių. Tiek uždirbdavo vidutinis Vilniaus fabrikėlis.
Nemažai prostitucija besiverčiančių moterų gyveno „Romoje“, „Viktorijoje“, „Versalyje“ ir kituose miesto viešbučiuose, taip pat užeigose, nuomojamuose butuose.
Paveldėdavo iš motinos
1907 m. Vilniaus gubernatoriaus įsakymu, iš Orenburgo (Švitrigailos) gatvės buvo iškelti aštuoni viešnamiai. Juos leista įkurti Tymo gatvėje prie Vilnios, netoli stačiatikių Skaisčiausiosios Dievo Motinos soboro. Nepaisant dvasininkų protestų, šiame rajone sekso verslas plėtėsi. Viešnamiai kūrėsi Tymo, Bokšto, Savičiaus, Paupio, Paplaujos, Aukštaičių gatvėse, Rojaus skersgatvyje (Strazdelio gatvė).
„Matyt, šis verslas buvo paveldimas. Viešnamio Orenburgo (Švitrigailos) gatvėje savininkė Chaja Feigelson savo pareiškime magistratui ne be pasididžiavimo rašė, kad jos įstaiga, paveldėta iš motinos, yra viena seniausių mieste. Moteriškė prašė jos viešnamio nekraustyti į miesto pakraštį, nes ji praras klientūrą, todėl bus sunku išlaikyti vyrą invalidą“, – pasakojo A.R.Čaplinskas.
Deja, „madam“ Chaja nieko nepešė. Priversta iš Švitrigailos gatvės išsikraustyti, Tymo kvartale ji išsinuomojo ir suremontavo didelį trijų aukštų namą. Jos viešnamis su 20 lovų, baru ir 20 aptarnaujančių merginų miesto gydytojo buvo pripažintas sanitariniu požiūriu kaip tinkamas.
Viešnamių patalpos, nelygu jų klasė, labai skyrėsi išdėstymu, baldais, komfortu, merginomis. Kaip teigiama sanitarinės komisijos apžiūros akte, 1907 m. į Paplaujos gatvę perkelto Beilos Dušanskis viešnamio patalpos buvo pripažintos tinkamomis.
B.Dušanskis viešnamis buvo įkurtas trijų aukštų mūriniame name. Pirmame aukšte buvo didelis vestibiulis, svetainė ir salė su parketo grindimis. Ten pat keturi erdvūs kambariai – kabinetai ir didelis vonios kambarys su klozetu bei keraminėmis plytelėmis išklijuotomis sienomis. Į antrą aukštą vedė mūriniai paradiniai laiptai. Abipus ilgo koridoriaus įrengta 10 miegamųjų – jie erdvūs, su langu. Toks pat ir trečias aukštas. Viešnamyje buvo virtuvė ir valgomasis.
Liūdna karjeros pabaiga
Pilies ir Latako gatvių sandūroje, toje vietoje, kur dabar yra Vilniaus dailės akademijos bendrabučiai ir galerija, tarpukariu (1919–1930 m.) stovėjo žydei priklausantis namas. Tačiau A.R.Čaplinskui nepavyko išsiaiškinti, jame veikęs viešnamis buvo legalus ar ne. Trijuose namo butuose gyveno 23 prostitutės, daugiau kaip pusė jų buvo žydės.
Kadangi buvo privaloma pildyti namų knygą, merginos nurodydavo tėvo ir motinos vardus, pavardes, gimimo metus, mergautinę motinos pavardę, tikybą, iš kur ji atvyko į Vilnių. Namo gyventojos nuolat keitėsi. Iš prašmatnesnių namų Totorių gatvėje ar viešbučių atvykusios merginos po kelių mėnesių keliaudavo į pigius Tymo kvartalo viešnamius, kitos – į Savičiaus ligoninę Bokšto gatvėje.
„Man buvo įdomi jų gyvenimo trajektorija – iš kur jos atvykdavo ir kur išvyko: ar į Savičiaus ligoninę Bokšto gatvėje gydytis nuo venerinių ligų, ar į Tymo kvartalą, kur buvo pigieji viešnamiai, – kalbėjo A.R.Čaplinskas. – Vilniaus prostitutės savo gyvenimą greičiausiai baigdavo ligoninėje arba dugne – landynėse.“
Tarpukariu Tymo gatvės viešnamiai klestėjo – ten buvo „raudonųjų žibintų“ kvartalas. Šaligatviais lėtai slankiodavo vyrus medžiojančios vadinamosios budėtojos. Jos ypač kibdavo prie kariškių ir studentų. „Ponas studente, jūs dar nemiegojote su žyde“, – praeivius „kabindavo“ budėtojos.
Po Antrojo pasaulinio karo Tymo kvartalas – lyg bibliniai Sodomos ir Gomoros miestai – buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Per jį nutiestas kelias veda į Subačiaus gatvę ir Markučius.
Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje įsitvirtinus sovietų valdžiai viešnamiai ir prostitucija buvo uždrausti.