Be vyro ar žmonos, vadinasi, kaltas


2009-05-22
Asta Cibienė
Be vyro ar žmonos, vadinasi, kaltas

Išsituokę lietuviai iš Socialinės apsaugos ir darbo ministro gavo dovanų – pravardę "bambalis". Ministras atsiprašė, bet žmonės aiškiai suprato savo vietą. Ji – visuomenės gyvenimo paraštėje.

Turi rūpėti kiekvienas

Išsituokusius žmones "bambaliais" išvadinęs šeimų reikalus kuruojančios ministerijos galva Rimantas Dagys netrukus puolė teisintis. Esą akmenį jis metė į butelį apsikabinusių tėvų, bet ne į išsiskyrusių motinų daržą. Ministras taip pat pareiškė, jog išsiskyrusios motinos – yra šeima, bet niekada netekėjusios – jau nebe.

Bet skyrybas išgyvenusiems žmonėms ir šeimos santykius nagrinėjantiems specialistams ministro atgaila ir nuolaidos išsiskyrusioms moterims gero įspūdžio nedaro.

"Neslėpkime galvos smėlyje. Tai – ne atsitiktinumas. Tokie žodžiai nukreipti prieš moterų teises kurti savarankišką gyvenimą", – įsitikinusi Vilniaus moterų namų Krizių centro direktorė psichologė Lilija Vasiliauskienė. Anot jos, valdžia dažnai prisiima jai nepriklausančias funkciją – moralizuoja.

"Mokslininkas gali visuomenę skirstyti į grupes ir jas tirti. Bet politikams turėtų rūpėti kiekvienas žmogus", – ministro žodžius komentavo socialinių mokslų dr. Aušra Maslauskaitė.

Kasdieniškos istorijos

"Žodis – ne žvirblis, – ministro atsiprašymus atrėmė du vaikus viena auginanti Ligita. – Man ir be panašių pravardžių sunku gyventi."

Ligitą vyras paliko prieš ketverius metus. Kaip tikino moteris, vieną dieną trenkė durimis ir nieko nepaaiškinęs išėjo. Tik vėliau ji sužinojo, jog sutuoktinio širdį pavergė kita moteris. Netrukus vyras grįžo, bet jau turėdamas ultimatumą.

"Jis man tėškė, kad įsiėdžiau, kad nešdinčiausi su vaikais iš jo nupirkto buto. Klausiausi, plūdau ašaromis ir netikėjau: ar gali taip pasikeisti žmogus, kurį mylėjau?" – net ir praėjus ketveriems metams, kai išsiskyrė, Ligita sunkiai tvardė emocijas ir primygtinai ragino moteris neskubėti tekėti.

Vyrai apie ne jų iniciatyva sugriuvusias santuokas kalba kur kas santūriau. "Su žmona draugavome nuo mokyklos laikų. Nesipykome, atrodo, buvome laimingi. Kartą ji pasakė, kad su manimi nuobodu", – nedaugžodžiavo prieš šešetą metų sutuoktinės paliktas Tadas. Tiesa, dabar jis jau sukūręs antrą šeimą, namie krykštauja pusantrų metų dukra ir vyras tiki: skausmo daugiau nebus.

O gal palaukime?

Kas nutinka, kad meile degę žmonės vėliau vienas kitam suduoda skaudų smūgį?

"Skyrybų priežastys nesikeičia nuo XIX a. Tai – neištikimybė ir girtuoklystė, kuri tampa ir smurto šeimoje priežastimi. Tik šiais laikais dar prisidėjo emigracijos kaina. Jeigu vienas sutuoktinis bent laikinai išvyko uždarbiauti į užsienį, galima sakyti, šeimos nebeliko," – tvirtino bendrovės "Skyrybų centras" steigėjas ir vadovas Saulius Vaikšnoras.

Jis tikino, kad skirtis sumaniusiems, bet tikslių priežasčių nesuvokiantiems žmonėms pirmiausia pasiūlo dar pagalvoti. Ir nešvaistyti pinigų advokatams, o kreiptis į psichologą.

"Pakvietė kartą mane į kabinetą, kuriame laukė du ne vyresni nei aštuoniolikos metų subjektai. Ant stalo – lopšys su trijų savaičių kūdikiu. Kas gi nutiko? Gal pora geria, mušasi? Ne. Tai kodėl nori skirtis? Pasirodo, tai namo vienas kuris negrįžta pora valandų, tai nuomonės kai kuriais klausimais išsiskiria. Pasiūliau eiti ir pamąstyti, o po trijų mėnesių sugrįžti. Jeigu ką, pritaikysime 70 proc. nuolaidą už skyrybų dokumentų sutvarkymą. Ir, žinote, tie žmonės negrįžo," – neseną istoriją pasakojo S.Vaikšnoras.

Tačiau kai kurie žmonės ateina tvirtai apsisprendę. Ir jei pasiūloma susitaikyti, šie net pykteli: "Norime skirtis ir nepamokslaukite." Anot S.Vaikšnoro, tokių nesutaikys nei Dievas, nei velnias. "Neseniai turėjome tokius klientus: moteris nori skirtis, nes vyras keičia seksualinę orientaciją. Nuvažiuojame pas klientą konsultuoti, o šis sėdi apsirengęs suknele. Tai kaip su tokiu gyventi? Tokios šeimos jau nesutaikysi", – teigė pašnekovas.

Švietimo ir auklėjimo bėda

Kiekvienos poros skyrybų istorija unikali, tačiau Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos tarybos pirmininkas Tomas Šalkauskas pastebi, kad pagrindinė nesusikalbėjimo priežastis – supratimo apie šeimą ir meilę trūkumas.

"Tai yra švietimo ir auklėjimo problema. Dažnai per greitai daromos išvados: padariau klaidą, pasirinkau ne tą žmogų. Visa tai vėliau apibrėžiama fraze "nesutapo charakteriai". Bėdų kyla kiekvienoje šeimoje – tiesiog žmonės jų nemoka spręsti arba nenori to daryti", – mano T.Šalkauskas.

Anot jo, kol dominuos nuostata, kad vos kilus problemoms reikia kuo toliau bėgti vienam nuo kito, tol žmonės masiškai skirsis. "Kartais būna, kad skyrybos – vienintelė išeitis, bet tokių atvejų tikrai ne dauguma", – įsitikinęs Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos tarybos pirmininkas.

Valstybė spaudžia tuoktis

Vilniaus moterų namų Krizių centro direktorė psichologė L.Vasiliauskienė pastebėjo: maždaug dviejų trečdalių skyrybų iniciatorės būna moterys ir jų iniciatyvos priežastis – labai aiški.

"Mūsų visuomenėje yra taip, kad vyriškis šeimoje gauna teises, o žmona – pareigas. Vyriškis po sunkaus darbo turi teisę perskaityti laikraščius, o moteris skalbia, verda, mezga, lopo, konservuoja ir kitais būdais taupo sunkmečiu sumenkusias šeimos pajamas. Maža to, apklausos rodo, kad 63,6 proc. moterų šeimoje patiria smurtą. Taigi ar tokį darinį galime vadinti šeima? – retoriškai klausė L.Vasiliauskienė. – Bet paprastai išeičių ieško atsakingas ir moralus žmogus. Ir kai moteris, norėdama išgelbėti savo sveikatą ir gyvybę, savo vaikų gerovę, apsisprendžia skirtis, dar jai trinkteli žodžiu "bambalis"."

Tačiau kam tada skubėti tekėti už tokio niekam tikusio vyro? L.Vasiliauskienė atrėmė, jog kuo greičiau tuoktis skatina dabartinė valstybės politika, kai viešai deklaruojama, kad žmonės, kurie gyvena nesusituokę, – jokia šeima.

"Manęs viena kolegė paklausė: "Lile, pasakyk, iš kur tokių durnų bobų priviso: teka už bet ko, jas apgauna, muša." Bet juk moterims daromas spaudimas. Jos girdi valstybės, bažnyčios pranešimą, kad negražu būti neištekėjusiai. O moralinėms normoms jos imlesnės nei vyrai. Žmogus gali būti visoks, bet valstybė privalo būti išmintinga ir labai atsargi jautriausiose žmonių gyvenimo sferose," – kalbėjo L.Vasiliauskienė.

Nesame pirmūnai

Socialinių mokslų dr. A.Maslauskaitė atkreipė dėmesį į dar vieną svarią skyrybų priežastį, kurios sutuoktiniai dažnai nesuvokia.

"Moksliškai tariant, tai yra struktūrinės priežastys. Kai kurie veiksniai, pavyzdžiui, skirtingas sutuoktinių išsilavinimo lygis, gerokai padidina skyrybų riziką. Besiskiriantys žmonės dažniausiai šios priežasties neįvardija. Jie sako, kad nesutapo charakteriai ir panašiai. Bet iš tikrųjų už viso to stovi socialiniai dalykai", – kalbėjo A.Maslauskaitė.

Sociologė pastebėjo, jog į santuoką kaip į eksperimentą žiūri ne tik nedidelis skaičius žmonių: pabandė su vienu – nepavyko, griebė kitą – ir vėl nesėkmė. Bet daugumai per skyrybas patirtas skausmas palieka randą sieloje visam gyvenimui. Beje, tyrimai rodo, jog vyrai skyrybas išgyvena daug skausmingiau nei moterys.

A.Maslauskaitė taip pat ragino nemanipuliuoti skaičiais ir netrimituoti, kad skyrybų skaičiumi lenkiame kitas šalis, nes tai – netiesa: "Sakoma, kad 100-ui santuokų tenka 66 skyrybos. Bet iš tiesų šie duomenys mažai ko verti, nes jie nerodo, kiek tam tikrais metais susituokusių žmonių išsiskyrė. Jeigu jus tai nuramins, pagal skyrybų skaičių mus gerokai lenkia Latvija, o JAV piliečiai skiriasi dažniausiai pasaulyje. Bet ten dažnesnės ir pakartotinos vedybos."


Kaip sumažinti skyrybų skaičių?


Tomas Šalkauskas, Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos tarybos pirmininkas

Asociacijoje keliame mintį ir bandome ją po truputį judinti, kad ties skyrybomis atsidūrusiems žmonėms pirmiausia reikia siūlyti psichologo konsultacijas. Reikėtų suburti grupes, kuriose santykių krizę išgyvenę žmonės padėtų kitiems. Užsienio šalyse pastebėta, kad tokios grupės yra labai veiksminga pagalba, ir daug žmonių, kurie norėjo skirtis, po konsultacijų apsigalvoja. Taigi galbūt būtų naudinga sukurti tokią tvarką: prieš skyrybas žmonės privalo apsilankyti tokiose grupėse, kad nedarytų greitų sprendimų.

Lilija Vasiliauskienė, Vilniaus moterų namų Krizių centro direktorė, psichologė

Pirmiausia į moterį turi būti žiūrima kaip į žmogų. Moteris neturi prarasti valstybės remiamo subjekto statuso, jeigu iš šeimos išnyksta vyriškis. Net jeigu jis į geresnį pasaulį iškeliauja. O dabar pagal šeimos politikos koncepciją ji jau atsiduria už borto.

Antras dalykas – mums būtinai reikia prevencinio įstatymo, nukreipto prieš smurtą šeimoje. Austrijoje galioja apsaugos nuo smurto įstatymas, kuris leidžia iškeldinti iš namų smurtautoją tą pačią akimirką, neklausiant nei vardo, nei pavardės. Tai labai efektyvus būdas.

Saulius Vaikšnoras, bendrovės "Skyrybų centras" steigėjas ir vadovas

Sunku čia ką padaryti. Kaip dabar užkirsti kelią globalizacijai ir sugrąžinti vertybes? Ar dabar žmonės sėdi ant upelio kranto, žvelgia į žvaigždes? Ar daug kas tai daro? Asfaltas, greiti pietūs, greitos pažintys, greitas seksas. Toks dabar civilizacijos paketas, kuris ir veda prie skyrybų. Pas mus skyrybų daugiau, nes žmonės skuba tuoktis, o kitur tiesiog gyvena kartu.

Mane gal prie kryžiaus prikals, bet skyrybų skaičių sumažintų prostitucijos legalizavimas. Kreipiasi daug žmonių, kurie sako, kad jiems fiziologiškai nusibodo tas pats partneris. Tai nueik, nusipirk kitą moterį – pamatysi, kad fiziologija ta pati, bet ne dvasinis ryšys. Dažnai seksualinė energija kaupiasi ir paskui su tokiu smarkumu išsiveržia, kad kerta per šeimos pamatus.


Skaičiai

Santuokos

2006 m. – 21 331

2007 m. – 23 245

2008 m. – 24 394

Skyrybos

2006 m. – 11 346

2007 m. – 11 323

2008 m. – 10 410