Kai man skauda, netyliu niekada, jau tokio būdo esu. Tik šį kartą buvo viskas kitaip. Užčiaupė? Išgąsdino? Ne, jokiu būdu. Tik žinau, jei sugebėsiu išleisti kokį nors garsą, tai bus klyksmas. Toks pat klyksmas, užfiksuotas įraše Garliavos šturmo metu, yra ir mano 12-metės dukters, pasiryžusios ginti draugę tą pačią gegužės 17-ąją.
„Mamyte, mes apsikabinsime su D. ir mūsų niekas neatplėš“. Taip naiviai dabar skamba jos žodžiai, kad net sukelia šypseną. Tuomet aš ją padrąsinau, kad taip ir darytų.
O dabar sakyčiau: „Saugokis, dukryte, gali tave gum