Jeigu išėję į gatvę žmonių paklaustume, ką jie mano apie vieną koncerną, kelis pasižymėjusius politikus ar kokią garsiąją Gretą, kalbų būtų daug. Išgirstume nesibaigiantį aiškinimą, kokie visi vagys ir kokia bloga šita valstybė. Būtent šita valstybė, lyg ji būtų ne mano, ne mūsų. Bet jeigu paklaustume apie labai svarbius procesus, pavyzdžiui, dabar pradedamas pensijų ir mokesčių sistemos pertvarkas, veikiausiai, teišspaustume patraukymą pečiais.

Pasitikome šimtmetį. Šimtmetį, vertą pasididžiavimo, jog naikinta pusę amžiaus tauta ne tik išliko, bet ir atgavo laisvę, pasirinko demokratijos, kad ir kokia ji netobula bebūtų, kelią, leidžiantį mums kurti savo Valstybę.

Nemažą pasipiktinimo bangą sukėlė premjero Sauliaus Skvernelio nesuvaldyta retorika, pareiškiant, jog medikų, kurie pradėjo aktyviai reikalauti atlyginimo kėlimo ir grasinti streiku, šantažas nebus toleruojamas. Galima suprasti premjero įtemptus nervus, nes visi ateina su ištiesta ranka, o biudžetas ne guminis, visų norų patenkinti neįmanoma. Bet tiek ilgai tylėjusiems medikams tai – tikras akibrokštas. Tačiau šis atvejis, kuris jau ne pirmas toks, dar kartą verčia kelti klausimą apie valdžios ir visuomenės santykį ir valdžios požiūrį į piliečius, demokratiją ir pilietinę visuomenę Lietuvoje.