Miestas turi istorinį ir fizinį kūną, tačiau jo erdvinė struktūra ir architektūra neturėtų gyvybingumo be atminties ir svajų, įprasminančių gyventojų kasdienę patirtį. Kinas – vienas gyvybingiausių miesto atminties ir vaizduotės šaltinių. Dokumentiniame kine užfiksuoti miestovaizdžiai arba kino fikcijose įkūnyti pasakojimai, kurie rutuliojasi viešose erdvėse tarsi teatro scenografijose, tapo neatsiejami nuo mūsų realaus gyvenimo patirčių.