Tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo 2024“ kartu su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakultetu kviečia dalyvauti jaunųjų kritikų dirbtuvėse.
Mantas Adomėnas mėgaujasi ne tik naujomis galimybėmis, kurias anot jo, buvo užkirtusi politika, bet ir dar vienu nepatirtu jausmu. Jį kūrėjui dovanoja skaitytojai, romano puslapiais sekantys herojui Tomui įkandin, o kartais bandantys užbėgti jam į priekį.
„Kai gyvenau Kaune, svajojau apie Vilnių. Kai gyvenu Vilniuje, rašau apie Kauną, – juokiasi Patricija Tilvikaitė, pristatydama savo debiutinį romaną „Svetimkūniai“. – Užsimerkus žinau gatves, kuriose veikėjai vaikšto. Ir kalbos redaktorę įtikinau, kad kai kurios frazės, kurias ji norėjo taisyti, turi likti – kauniečiai taip ir kalba!“
Nobelio literatūros premijos laureatas Jonas Fosse ketvirtadienį sakė, kad „rašymas gali išgelbėti gyvybę“, kartu apmąstydamas daugybę savižudybių, kurios buvo aprašytos jo kūryboje.
„Tos pačios šalies emigrantai kiekvienoje šalyje – truputį kitokie. Amerikos lietuviai gyvena visai kitaip nei Airijoje, o Ispanijoje taikosi prie ispanų gyvenimo būdo...“ – sako Junda Vaitkė, jau aštuoniolika metų su šeima gyvenanti Airijoje.
Žinomas žurnalistas, televizijos laidų vedėjas ir kūrėjas Henrikas Vaitiekūnas jau senokai dingęs iš ekranų, bet niekur neprapuolęs iš žurnalistikos – rašo straipsnius spaudai ir aktyviai dalijasi savo mintimis socialinėje medijoje. Šiandien jo rankose – ką tik išleista knyga „Felčerio užrašai“ (BALTO leidybos namai), kurioje tarsi iš kaladėlių dėliojami žaismingi pasakojimai apie sveikatą, pamąstymai apie gyvenimą, keistus reiškinius ir įdomybes.
Susidūrusi su leidyklų abejingumu, poetė pripažinimo sulaukė Kaune. Kol kas jos eilės dar ne popieriuje, tačiau Kauno rašytojų virtualiojoje buveinėje prieinamos kiekvienam poezijos gerbėjui.
Visuomenėje gausu įsitikinimų, prielaidų, klišių ir mitų apie daugelį dalykų. Ne išimtis – ir rašytojai. Kasdien vienumoje rašantys, užsisklendę, tačiau nuolat kupini idėjų ir turintys gerą vaizduotę. Daug skaitantys ir puikiai išmanantys rašybos, skyrybos ir gramatikos taisykles. Ką iš tikrųjų reiškia būti rašytoju?
Ilgametė Editos Vasaitienės patirtis virto knyga apie mokytojų ir mokinių santykius, baimę vairuoti, drąsą gyventi ir griauti nusistovėjusius stereotipus.
Retas bandys paneigti, kad geram tekstui parašyti reikia daug laiko, pastangų ir įgūdžių. Kol rašymo veikla nemažai reikalauja iš rašančiųjų, jiems suteikia taip pat nemažai – ji skirta išraiškai, idėjoms perteikti, tad skatina kūrybiškumą, nepriklausomai nuo to, kokio pobūdžio tekstas rašomas.