Belgų filme „Įsimylėję gyvenimą“ apie demencijos kamuojamą menininkę yra subtili scena: herojė pas besisvečiuojančius giminaičius išeina nuoga krūtine, o šie nekreipia dėmesio, tik sūnus tarsteli: „Pas mus šiandien nudistų popietė.“ Sunku įsivaizduoti tokią reakciją net ne ligos kontekste – pas mus kūnas yra pagrindinis (ap)kalbų objektas. O jei dar neatitinkantis tariamų etalonų ar įsivaizdavimų! Mes juk geriausiai žinome, kuriai „storai karvei“ reikia numesti svorio, o kuriai „lyginimo lentai“ – pasididinti krūtis.