Pirmąjį įspūdį, pažvelgus į meno dirbinį, sukurtą iš medžiagos, kuriai tinka visi šie trys būdvardžiai, būtų galima apibūdinti žodžiu „trapus“. Ir juo įvardijama ne medžiagos, turinčios gilias (XVI–IX a. pr. m. e. siekiančias) tradicijas, fizinės savybės, o įspūdis, subjektyvus išgyvenimas. Trapiu tampa ir pats meno kūrinio žiūrovas, kuris stengiasi judėti lėčiau ir atsargiau, kvėpuoti ramiau, minkštesniu akių žvilgsniu liesti... porcelianą. Ši medžiaga lengva, bet tvirta. Tokia yra ir Štutgarte (Vokietija) gyvenančios keramikės Domilės Ragauskaitės kūryba – subtili iš išorės, tačiau su stipria idėja.