„Pirmais metais buvo be galo sunku... Grįždavau namo po apsilankymų sunkiai gyvenančiose šeimose ir negalėdavau užmigti. Apsikabindavau savo jau miegančią dukrą ir mąstydavau, kokios mes laimingos. Esam sveikos, turim stogą, turim ką valgyt, turiu kuo nudžiuginti savo vaiką. Pamenu, kaip viena mergytė džiaugėsi Kalėdų senelio dovana, gražiais lėlytės rūbeliais, kuriuos jos mama, matyt, rado parduotuvėje tarp padėvėtų drabužių. Lėlytės negavo, nes jos nebuvo, bet rūbeliai tokie gražūs... Ta mergytė jau užaugusi ir taip norisi tikėti, kad yra jauna laiminga moteris“, – pirmąsias laidas prisimena Daiva Tamošiūnaitė.