Vilniaus apygardos teismas antradienį išteisino buvusį sovietų milicijos pareigūną Vaclovą Lučinską, kuris buvo kaltinamas tuo, kad pokaryje Vilniaus apskrityje nušovė trėmimo bandžiusį išvengti jauną vyrą.

Teismas paskelbė, kad kaltei įrodyti trūksta įrodymų, nėra liudytojų, negalima patikrinti surašytų aktų autentiškumo, o visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.
Buvusiam sovietų milicijos pareigūnui 85 metų Ukmergės gyventojui V. Lučinskui buvo pateikti įtarimai dėl nužudymo ir civilių asmenų trėmimo.

Teisėjas Pavelas Frolovas sakė, kad V.Lučinsko byloje nėra jokių žymų apie šį ypatingą įvykį - V.Lučinskas nei buvo paskatintas, nei nubaustas už šį įvykį. Teisėjo vertinimu, toks incidentas ir tuo metu buvo priskiriamas prie ypatingų atvejų, todėl turėjo būti paminėtas milicininko asmens byloje.

Nuosprendis nėra galutinis - per 20 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui.

Šioje byloje tėvo pokaryje netekęs Kanadoje gyvenantis Julianas Wieromiejus (Julianas Veromejus) buvusiam sovietų milicijos pareigūnui, kuris buvo kaltinamas dėl jo tėvo žūties, buvo pateikęs daugiau nei pusės milijonų eurų ieškinį.

V. Lučinskas buvo kaltinamas, kad 1949 metais atvyko į civilio 67 metų Antono Bogdanovičiaus šeimos namus. Vyras, žmona bei du judviejų sūnūs ir dukra prievarta buvo išvaryti iš namų ir pristatyti į Vilniaus miesto geležinkelio stotį, paskui išvežti į Irkutsko sritį, kur prievarta gyveno iki 1959 metų. Jauniausiam ištremtos šeimos asmeniui buvo 14 metų.

Kitas šeimos sūnus 31 metų Julianas Bogdanovičius trėmimo bandė išvengti bėgdamas ir šokdamas pro langą. Įtariama, kad V. Lučinskas šovė į bėgantį vyrą ir jį nušovė.

Prokurorės pastangomis rastas ir šiame ikiteisminiame tyrime vieninteliu nukentėjusiuoju pripažintas šiuo metu Kanadoje gyvenantis nužudytojo asmens sūnus, kurio tuo metu jo motina dar tik laukėsi.

Remiantis istoriniais ir archyviniais dokumentais bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro parengtomis pažymomis, Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė Rita Vaitekūnienė nustatė, kad V. Lučinskas 1949 metų pavasarį dalyvavo iš Juozapinės kaimo iškeldinant šeimą, turėjusią 35 hektarus žemės, 5 hektarus miško ir ne vieną dešimtį gyvulių.

V.Lučinskas teisme kaltės nepripažino.

„Šumske buvo milicijos poskyris, man viršininkas pasakė, kad „niekur neprapulk, vakare būsi reikalingas“. Abu nuėjom į saugumo poskyrį. Budinčiam kambaryje buvo daugiau kariškių. Paskui atėjo Medininkų apylinkės įgaliotinis. Pasakė, kad bus kokia tai operacija. Nežinau, ar buvo atšaukta, bet mus atleido. Man pasakė, kad važiuoti nereikės: „galit būti laisvi“. 12 val. nakties išėjau į namus“, - teismui yra pasakojęs V.Lučinskas.

Paskui jis esą sužinojo, kad esą Medininkuose buvo susišaudymas tarp kariškių ir civilių.