Vokietijoje studijavęs audiovizualinių menų režisierius: vilnietis yra kiekvienas, kuris Vilniuje gyvena | Diena.lt

Vokietijoje studijavęs audiovizualinių menų režisierius: vilnietis yra kiekvienas, kuris Vilniuje gyvena

Vilnietis yra kiekvienas, kuris Vilniuje gyvena. Tokios nuostatos laikosi Dovilas Meilus ir bet kokį skirstymą į tikrus ir netikrus vadina visišku absurdu.

Dvejus su puse metų Berlyne, kur studijavo menų srityje, praleidusiam programuotojui (baigė ir šias studijas) bei audiovizualinių menų režisieriui Dovilui Vokietijos sostinė savo nuotaika ir aura priminė gimtąjį miestą.

– Koks Vilnius tavo akimis? Ir koks jo vaizdas, palyginti su Berlynu?

– Vilnius yra labai gražus, mažas, liūdnas miestas. Jame yra kažkokio liūdesio. Tai ne dėl žmonių, tai miesto bruožas. Ir Berlynas man yra labai liūdnas miestas, nes jo liūdna istorija. Visa, kas jame yra, tai atspindi, ir tai juntama. Išvažiavau ten užspaustas Vilniaus mažumo ir labai atsigavau: didelės gatvės, gali laisviau kvėpuoti, matai daugiau dangaus, daugiau saulės. Jis didelis, jame net gali pasiklysti, Vilnius mažesnis, neturintis tokio pasaulinio tragizmo atspindžių, bet nuotaika būnant Berlyne, to miesto aura labai priminė mūsų sostinę.

Taip pat ir žalumu šie miestai panašūs. Gal net Vilnius ne toks žalias. Tikriausiai daug kas šiai mano minčiai prieštarautų ir ginčytųsi, bet žinau, kad, priešingai nei Berlyne, vidury Vilniaus lapės arba triušių kaimenės nesutiksiu.

– Kas patinka Vilniuje?

– Kad beveik bet kur gali nueiti pėsčiomis. Nors Berlyne irgi daug vaikščiojau, bet ten atstumai kitokie, pavargsti. (Šypsosi.)

– Jei priklausytų nuo tavęs, ką pakeistum savo mieste?

– Žmonių nepakeisi. (Šypsosi.) Bet žmonės čia niekuo dėti, jei į Vilnių žiūrim kaip į miestą. Nors per tuos kelerius metus, kiek čia manęs nebuvo, labai daug kas pasikeitė, juntamas progresas, kilimas. Ir draugai, atvažiuojantys iš svetur, sako, kad iš Baltijos miestų Vilnius yra europietiškiausias. O šiaip pretenzijų neturiu.

– Tai niekas nekliūva?

– Dviratininkai. Jie labai nepatenkinti, kad niekas jų negerbia, o patys važinėja bet kaip, nėra jokios kultūros kitų eismo dalyvių atžvilgiu. Kiek juodųjų riterių – be lempų – važinėja vakarais mūsų mažai apšviestame mieste.

– Kaip vertini skirstymą: aš – vilnietis, nes čia gimiau ir užaugau, tu – ne, nes gimei ir augai ne čia?

– Niekada apie tai negalvoju. Kaip tik visai neseniai išgirdau teiginį, kad, norint vadintis tikru vilniečiu, čia turi pragyventi trys šeimos kartos. Tai visiškas absurdas. Ši gradacija manęs išvis nejaudina. Kodėl išvis reikia skaičiuoti, kiek turi pragyventi mieste, kad taptum vilniečiu. Jei jau gyveni čia, tai ir esi vilnietis. Gyvenau Berlyne mėnesį ir jau jaučiausi berlynietis, nes tam tikru požiūriu tampi to miesto dalimi. Ir įdomiausia, kad per gyvenimo ten laiką nesutikau nė vieno gimusio ir užaugusio Berlyne. Tokį žmogų sutikau jau grįžęs čia, Lietuvoje.

– Kodėl grįžai namo?

– Supratau, kad viskas slypi mūsų viduje. Taip susiklostė ir aplinkybės. Kita vertus, kam sodinti medžius kitur, jei jie jau neblogai užaugę čia.


Šiame straipsnyje: Vilniusvilnietismiestietis

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių