Ar kada teko būti teatro spektaklyje, kuriame nėra dekoracijų, kostiumų, uždangos, nėra netgi scenos, o vienintelė siena, skirianti aktorius ir žiūrovus – jūsų galvoje? Spektaklyje, kuriame aktoriai neapsimeta, kad žiūrovų nėra, ir – dar daugiau – visai nebijo pažvelgti jums į akis ar paimti už rankos? Jie kalba apie dalykus, svarbius visiems: norą būti mylimu ir reikalingu, nusivylimą, apatiją, pabėgimą nuo slegiančios realybės, - klausia naujojo Cezario Graužinio spektaklio „Viskas arba nieko“ kūrybinė grupė.

Nepatirto teatro spektalyje žiūrovai turės galimybę išvysti visa tai – ir dar daugiau,– kartu su aktoriais klaidžioti po šiuolaikinio žmogaus pasąmonės labirintus, kuriuose išsitrins ribos tarp realybės ir fantazijos.

Prieš išvykdamas likusią 2009-ųjų metų dalį kurti spektaklius užsienyje, Cezaris Graužinis nutarė atiduoti duoklę Lietuvos publikai. „Viskas arba nieko“ – tai tarsi veidrodis, kurį „cezario grupės“ aktoriai pastato prieš kamerinėje Menų spaustuvės aplinkoje susirinkusius 60 žiūrovų. Jame atsispindi mūsų visų baimės, neurozės, džiaugsmai, kasdienybė, nusivylimai, įvykiai, kurie mums nutiko praeityje, taip pat tie, kuriuos mes išgyvename tik mintyse ir tie, kurie mums niekada nenutiks.

Spektaklis kartais primena šiuolaikinę pasaką, kurioje vonios kambarys akimirksniu gali virsti neįžengiama giria arba laivo deniu, o šalia sėdintis žmogus – prisukamu velniūkščiu. Kai neįmanoma tampa įmanoma, ir aktoriai nusivilioja žiūrovus paskui save į fantazijos prisodrintus pasąmonės užkampius, spektaklio atmosfera ima priminti grupinės terapijos seansą, kur kiekvienas žiūrovas tarsi kviečiamas išsisakyti ir būti pilnateisiu veiksmo dalyviu. Nes jei nieko nėra neįmanomo, tai ir žiūrovas gali virsti aktoriumi, o aktorius – žiūrovu, juk galima iš praeivio pareikalauti, kad jis atiduotų viską arba nieko, o iš aplinkinių – kad gyventume be jokių kompromisų.

Režisieriaus Cezario Graužinio ir jo trupės spektaklio „Viskas arba nieko“ premjera - Menų spaustuvės Kišeninėje salėje balandžio 2 d. 19 val.