Lietuvos dailės muziejus vasario 17 d. 16 val. kviečia į Radvilų rūmuose atidaromą parodą „Leonas Lagauskas. Estampai. Piešiniai. 1954-2009 metų kūryba“.

Parodoje pristatoma per 200 kūrinių (estampų, piešinių, eskizų), kuriuos Lietuvos dailės muziejui padovanojo dailininko sesuo Irena Lagauskaitė, parodą papildo nuotraukos iš šeimos archyvo.

Lietuvos grafikos istorijoje Leonas Lagauskas (1928–2010) žinomas kaip išskirtinio talento piešėjas ir estampo meistras, klasikinės grafikos technikos – oforto – tradicijų puoselėtojas, Vilniaus daugiaplanių panoramų ciklo ir virtuoziškų piešinių portretų galerijos autorius, ilgametis pedagogas, Lietuvos valstybinio dailės instituto docentas (nuo 1980 m.), profesorius (nuo 1992 m.).

Leonas Lagauskas gimė 1928 m. vasario 4 d. Kaune, tarnautojų šeimoje. 1949 m. įstojo į Vilniaus valstybinį dailės institutą, nusiteikęs studijuoti tapybą, bet jau po pirmo semestro „pasiprašė“ pas grafikus. 1952 m., įveikęs sudėtingus konkursinius egzaminus ir gerai įvertintas dėstytojų, pratęsė mokslus Leningrade, nes norėjo būti arčiau Ermitažo, turint galimybę matyti geriausius pasaulinės dailės pavyzdžius, o ypač - taip mėgstamus impresionistus. 1952–1958 m. jis studijavo grafiką Iljos Repino tapybos, skulptūros ir architektūros institute. Grįžęs namo, Lagauskas greitai įsitraukė į parodinį dailės gyvenimą. Prisistatęs Lietuvai diplominiam darbui kurtais raižiniais, vėliau jis kasmet rodė naujus darbus, kurie buvo eksponuoti dailės parodose Lenkijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, abiejose Vokietijose, Belgijoje, Mongolijoje ir kt.

Parodoje „Leonas Lagauskas. Estampai. Piešiniai. 1954-2009 metų kūryba“ lankytojams pristatoma per 200 kūrinių ir tai tik nedidelė dalis kūrybinio palikimo, kurį Lietuvai dovanojo ir Lietuvos dailės muziejui perdavė dailininko sesuo Irena Lagauskaitė.

„Dailininko mėgstamomis oforto, litografijos ir minkštojo lako technikomis sukurtuose estampuose vyrauja džiugūs, optimistiški vaizdai, kuriuose pinasi istorija ir dabartis, susimąstymas ir lyrinės nuotaikos. Lagausko estampams būdinga klasikinių tradicijų tąsa – detaliai modeliuota forma, raiškus piešinys“ – pasakoja parodos kuratorė Regina Urbonienė.

Lagauską ypač išgarsino meistriškų peizažų ciklas „Senojo Vilniaus panoramos“ (1971–1979). Penkiolikoje ofortų dominuoja horizontalios daugiaplanių vaizdų kompozicijos. Įvairiais rakursais, piešdamas nuo skirtingų Vilniaus kalvų, dailininkas įamžino sostinės vaizdus, atskleisdamas miesto architektūros ir gamtos grožį, pagyvindamas kompozicijas smulkutėmis žanrinėmis mizanscenomis.
Didžiausią Leono Lagausko kūrybinio palikimo dalį sudaro piešiniai, liudijantys neeilinį dailininko meistriškumą. Portretai, sukurti studentiškų praktikų metu pastele, anglimi, sangvinu ar paprastu pieštuku, vaizduoja ir mokslo, meno elitą, ir paprastus kaimo žmones.

Atidaus ir aštraus žvilgsnio dailininkas sugebėdavo gyvai, greitai, vos keliais brūkštelėjimais, perteikti portretuojamųjų nuotaikas. Jis jautė kiekvienos piešimo technikos specifiką ir, siekdamas gilesnės portretuojamojo charakteristikos, rinkosi ją neklysdamas.

Ypač vertinga Lagausko meninio palikimo dalis – eskizai iš natūros, fiksuojantys Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų senamiesčio kampelius, architektūros detales, medžius, praeivius. Stebina jo nesilpstantis noras eskizuoti, kasdienis rankos miklinimas, nuolatinis piešimas. Per tai – ir linijos grakštumas, štricho laisvumas, netikėti siužetai, piešinių įvairovė.

Studijų metais įgyti ir vėliau sutvirtinti akademinio piešinio pagrindai leido Lagauskui ryškiau išsiskirti iš kitų lietuvių grafikos meistrų. Dailininko gabumai buvo pastebėti ir įvertinti nusipelniusio meno veikėjo vardu (1978), Lietuvos TSR valstybine premija (1980).

Paroda Radvilų rūmuose veiks iki gegužės 8 d.