Pasak Miesto plėtros departamento specialistų, iki šiol Jono Pauliaus II vardas nebuvo suteiktas Vilniaus miesto aikštei ar viešajai erdvei. Nuo 2005-ųjų buvo pasirodžiusių įvairių iniciatyvų ir pasvarstymų, kad tokia aikštė galėtų atsirasti Vilniaus mieste. Kaip viena iš galimų vietų minėta vieta šalia šv. Petro ir Povilo bažnyčios.

Paskui Vilniaus savivaldybė skelbė, kad Popiežiaus Jono Pauliaus II vardu gali būti pavadinta aikštė Vilniuje, šalia Aušros Vartų. Prieš aštuonerius metus savivaldybės pranešime akcentuota, kad skvere Bazilijonų ir Aušros Vartų gatvių sankryžoje prasideda daugelio turistų, ypač maldininkų, maršrutai po sostinės senamiestį.

Tuometinis Vilniaus meras Vilius Navickas Jono Pauliaus II skvero klausimą aptarė su kardinolu Audriu Juozu Bačkiu ir pripažino, kad siūlymas Jono Pauliaus II vardu pavadinti Šv. Petro ir Povilo bažnyčios prieigas nėra tinkamas, nes „tai nėra aikštė ar skveras, o daugiau automobilių stovėjimo aikštelė ir lenta“.

2016 metais Vilniaus miesto pavadinimų, paminklų, atminimo lentų komisija svarstė Lietuvos krikščionių demokratų partijos prašymą suteikti aikštei ir transporto žiedui ties Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia Popiežiaus Jono Pauliaus II vardą bei miesto lėšomis pastatyti paminklą popiežiui, bet sprendimą atidėjo.

Artimiausiu metu aikštės klausimas vėl bus teikiamas iš naujo svarstyti komisijai. Sprendimą tikimasi priimti per keletą mėnesių.

Kaip Eltą informavo savivaldybės viešųjų ryšių skyrius, artimiausiu metu aikštės klausimas vėl bus teikiamas iš naujo svarstyti minėtai komisija. Sprendimą tikimasi priimti per keletą mėnesių.

Jei ne tūkstančiai Popiežiaus Jono Pauliaus II priminimų apie žmogaus gyvybę, jo orumą, ištikimybę aukštesnėms vertybėms ir religiniam pašaukimui, šiandien pasaulis neabejotinai būtų liūdnesnis, tamsesnis ir daug labiau ciniškas. Taip prieš 13 metų, balandžio 2 dieną mirus popiežiui Jonui Pauliui II, Eltai teigė filosofas Vytautas Ališauskas.

Pasak jo, retas žmogus galėtų pasakyti, kad pasauliui padarė realų poveikį. Šia prasme Jono Pauliaus II gyvenimas ne tik kaip aukščiausio Katalikų Bažnyčios vadovo, bet ir kaip žmogaus, išsipildęs kaip reta.

Jonas Paulius II buvo pirmas Popiežius, kurio negalia buvo matoma. Sunkios buvo paskutinės Pauliaus VI, ir Pijaus XII dienos, tačiau jų silpnumą ir kančią slėpė orumo skraistė.

„Pasauliui, kuris atmeta kančią, ligą, silpnumą, pasirodyti savo negalioje ir kančioje buvo sąmoningas Jono Pauliaus II pasirinkimas. Taip Popiežius asmenine patirtimi paliudijo, kad jo pasisakymai prieš eutanaziją, senelių, neįgalių išstūmimą iš aktyvaus visuomenės gyvenimo - ne tik gražūs žodžiai“, - Eltai yra sakiusi Katalikų Bažnyčios istorikė Irena Vaišvilaitė.

Šis žmogus buvo pirmasis popiežius ne italas, o lenkas. Pasak istorikės I. Vaišvilaitės, iki Jono Pauliaus II Katalikų Bažnyčia buvo labai „itališka“. Iki pat XX a. pradžios Popiežiai buvo užsidarę Vatikane. Sutvarkęs šios valstybės statusą, po Italiją šiek tiek pajudėjo tik Pijus XI, o Paulius VI - pirmasis kelis kartus išvyko už Italijos ribų.

Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.

Vienas didžiausių visą pasaulį apkeliavusio Jono Pauliaus II siekių buvo tikėjimo įkultūrinimas.

Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į tai, kad krikščionybė kiekvienoje žemėje prigyja kitaip. Ji keičia dirvą, kurioje suleidžia šaknis, tačiau gali gyvuoti bet kur, ne naikindama, o iškeldama geriausias, stipriausias to krašto kultūros puses.

Jono Pauliaus II pontifikato metu ypatingai atsiskleidęs daugiakultūris krikščionybės potencialas per jo keliones tapo matomas. Skirtinguose pasaulio kraštuose jo aukojamas Šventąsias Mišias rodydavo televiziją, reportažai patekdavo į žinių kanalus. Taip pasauliui atsivėrė įvairių tradicijų, liturgijos, kalbų turtai.

V. Ališausko teigimu, Popiežius Jonas Paulius II parodė, kad katalikų bažnyčia atvira ir šiandien pajėgi užmegzti dialogą ne tik su kitomis krikščioniškomis konfesijomis, kitų tikybų, religijų žmonėmis, bet ir su tais, kurie anksčiau atrodė esantys katalikų bažnyčios priešai.

„Popiežius manė, kad dvasinės vertybės gali sujungti netgi tokias skirtingas civilizacijas kaip islamas ir krikščioniškoji“, - pažymėjo filosofas, pridurdamas, kad šitame sudėtingame geopolitiniame žaidime Jono Pauliaus II oponavo politikams, ragindamas krikščionis ir musulmonus ieškoti bendrų vertybių.

Pasak I. Vaišvilaitės, politinis Jono Pauliaus II veikimas buvo juntamas daugelyje lygių - pradedant plačia Vatikano diplomatine tarnyba ir baigiant moraliniu Popiežiaus autoritetu.

Milijardui pasaulio katalikų Šventasis tėvas primindavo ne tik plačiai nušviečiamus, bet „užmirštus“ karinius konfliktus Afrikos žemyne, apie kuriuos tylėjo radijo stotys, kurių nerodė ne tik Lietuvos televizijos, bet ir CNN, BBC.

Vis dėlto, pasak I Vaišvilaitės buvo dalykų, kuriems Jonas Paulius II buvo nepakantus. Dėl savo istorinės patirties jis labai įtariai vertino išsilaisvinimo teologiją, kurioje bandoma sutaikyti teologiją ir marksizmą. Popiežius tvirtai tikėjo, kad Marksizmas nėra ta doktrina, kuri tikrai gali išspręsti socialinius klausimus.

Iš visų Jono Pauliaus II nuopelnų išskiriama neabejotina jo įtaką komunizmo sistemos žlugimui ir Europos vienijimui. Popiežius tiesiogiai prisidėjo prie demokratijos pergalės Lenkijoje, gilių, teisingų laisvės idėjų sklaidos Vidurio ir Rytų Europoje.

Filosofas V. Ališauskas priminė keletą įvykių, kurie buvo itin svarbūs Lietuvos savimonei sovietų okupacijos laikais. Pirmiausiai - šventojo Kazimiero mirties 500 metų ir Lietuvos krikšto 600 metų sukaktis, kuriuos Popiežius paminėjo iškilmingais renginiais, pamaldomis, konferencijomis Švento Petro bazilikoje, Vatikano įstaigose.

„Turiu pasakyti, kad šituo jis ne tik priminė tuometiniam laisvajam pasauliui Lietuvos valstybės kovą už nepriklausomybę ir Bažnyčios persekiojimus. Drauge tai buvo galimybė pačiai Lietuvai susivokti, pajusti, kad ji - ne tik Sovietų sąjungos, bet ir didesnės krikščioniškojo pasaulio bendruomenės dalis“, - pažymėjo filosofas.

Atvirai palaikęs Lenkijos demokratizacijos ir išsivadavimo iš bolševikinės priespaudos kovą, Popiežius buvo artimas Lietuvai, savo autoritetu parodė, kad pasisakantys už laisvę, solidarumą, teisingumą nėra vieni - Vatikane Lietuvos laisvės siekiai buvo suprantami ir palaikomi.

„Mums tai buvo be galo svarbu, nes į Rytų Europoje vykusius istorinius poslinkius daugelis vakarų valstybių žiūrėjo šaltai o kartais net ir priešiškai “, - pabrėžė V. Ališauskas.

Popiežiaus dėmesį Lietuva juto nuo pat jo pontifikato pradžios. Giminystės ryšiais su Lietuva susijusiam Jonui Pauliui II mūsų šalis nebuvo abstrakti geografinė-administracinė teritorija.

Buvęs Krokuvos kardinolas asmeniškai pažinojo ne vieną mūsų šalies dvasininką, buvo gerai susipažinęs su Lietuvos istorija. Tapęs Popiežiumi jis ne kartą išreiškė dėmesį ir palankumą mūsų šaliai, prie Jono Pauliaus II Vatikano sveikinimuose buvo pradėta vartoti lietuvių kalba.

Pasak V. Ališausko, 1993 metų Popiežiaus vizitas Lietuvoje buvo ypatingas ne tik kunigams, vyskupams, bet ir visiems tikintiesiems, kurie realiai pajuto, kad Visuotinė Katalikų Bažnyčia nėra abstrakcija ir mes esame jos dalis.

Iš okupacijos išsivadavusiems žmonėms Popiežius padėjo atrasti naujas Bažnyčios bei valstybės bendradarbiavimo perspektyvas ir suprasti, kad iš tikrųjų demokratinė valstybė ir Bažnyčia susitinka viename taške - tiek vienos, tiek kitos misija yra tarnauti žmogui.