V. Uspaskichas interviu LRT.lt atskleidė, kad į savivaldos, Seimo ir kitų rinkimų sąrašus prasibraus tik tie „darbiečiai“, kurie nepabūgs dėl pažadų laikymosi rizikuoti aukoti savo pinigus, būstą ar kitą turtą.

Netikėtai ne Europos Parlamento, o Vilniaus mero rinkimus pasirinkęs DP vedlys neslepia turintis ir kitą planą, jei merų rinkimuose jam nepasisektų. Anot V. Uspaskicho, kad ir kaip susiklostytų savivaldos rinkimų scenarijus, jis ketina vesti „darbiečius“ į Seimo rinkimus ir siekti vyriausybės vadovo posto.

– Maždaug prieš mėnesį jus išrinkus DP pirmininku, ūgtelėjo partijos reitingai. Ar tai pateisina politologų vertinimus, kad DP yra vieno žmogaus partija?

– Politinė organizacija savaime neegzistuoja, ji egzistuoja dėl jos žmonių ir lyderio. Jeigu bus tik lyderis ir nebus žmonių, tai nieko nebus. Aš galvoju, kad yra elektoratas, kuris palaiko Darbo partiją su lyderiu, aiškiai suprantama programa, o mūsų programa yra gan ryški, nes mūsų tikslas yra eiti į politiką ir numatyti personalinę politikų atsakomybę. Mes su teisininkais galvojame, kaip tai padaryti, einant į savivaldos, merų, Seimo rinkimus. Aš nenoriu partijos sąraše matyti žmonių, kurie nenorės prisiimti personalinės atsakomybės.

Kodėl sumažėjo mūsų partijos gerbėjų? Todėl, kad mes nevykdėme programos. Tie žmonės, kurie atėjo su šita programa, pabėgo, nusimuilino, o pabėgę į kitas frakcijas, trukdė. Mes nuo 2012 metų matėme, kad su jais reikia kaip su vaikais elgtis. Seimo nario kadencija yra ketveri metai, tai išbūk partijoje, o paskui išeik.

Todėl šį kartą aš pasistengsiu, kad partijos kandidatų sąraše kiekvienas prisiimtų personalinę atsakomybę už savo veiksmus: tarkime, jei neturi pinigų, užstatai namą ar butą. Kokia forma tai įgyvendinti, mes dabar galvojame, bet bus aiškiai apibrėžta, kad, jei Darbo partija bus valdančiojoje daugumoje, mažų mažiausiai turi įregistruoti partijos programos tikslus atitinkančius įstatymo projektus, pateikti juos ir agituoti.

Šį kartą aš pasistengsiu, kad partijos kandidatų sąraše kiekvienas prisiimtų personalinę atsakomybę už savo veiksmus: tarkime, jei neturi pinigų, užstatai namą ar butą.

Aišku, aukščiau bambos neiššoksi, jei už tuos projektus nebalsuos, bet tai galima padaryti. Jei per rinkimus pasiektume absoliučią daugumą, tai mes privalome įstatymo projektus įregistruoti, balsuoti už juos ir įgyvendinti. Jei Seimo narys taip nedaro, jis turi netekti to daikto, kuris bus užstatytas, arba pinigų.

Mūsų partijos programa sukels nemažai diskusijų, nes mes analizuojame aplinkinių šalių investicinį patrauklumą ir norime, kad Lietuva atsidurtų penketuke patraukliausių valstybių pasaulyje pagal investicinę aplinką.

– Akcentuojate komandinį darbą, bet DP paliko daug žinomų veidų, tarp kurių – Loreta Graužinienė, Vydas Gedvilas, Živilė Pinskuvienė, Jonas Pinskus, Virginija Baltraitienė, Valentinas Mazuronis. Gal partijai reikalingi nauji žmonės? Vien jūsų indėlio, siekiant atsigavimo, galbūt nepakaks?

– Iš to, ką jūs įvardinote, tik viena V. Baltraitienė gavo žmonių pasitikėjimą vienmandatėje apygardoje. Nė vienas iš likusių nesugebėjo įtikinti žmonių, kad yra vertas būti Seimo nariu. Nauji žmonės jungiasi prie partijos. Yra Ukmergės meras Rolandas Janickas, Darbo partijos Šiaulių skyriaus pirmininkas Aidas Gedvilas, Seimo narys Valentinas Bukauskas, buvęs žemės ūkio ministras Vigilijus Jukna, buvęs kultūros ministras Šarūnas Birutis. Mes turime žmonių pakankamai – 14 tūkst., o išėjo tik 1,7 proc. žmonių.

– Kalbant apie partijos atnaujinimą, pastaruoju metu vis garsiau pasigirsta diskusijos apie DP ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ susijungimą. Jūs tokią galimybę matote? Kartą jau buvo bandyta sujungti šias politines jėgas.

– Aš girdėjau Remigijaus Žemaitaičio pareiškimą, kad jokių jungimųsi nebus, jis neleis to. Taip jis kalbėjo, kai Darbo partijos reitingas buvo mažiau negu 2 proc. Dabar gal kitaip kalbės, aš nežinau. Kai aš tapau partijos pirmininku, pas mus tokios diskusijos iš viso nebuvo, niekas tokių klausimų neuždavinėjo.

Partijų susijungimas sinergijos neduoda. Galbūt susijungimas su „tvarkiečiais“ kažkiek naudos duotų, bet, kai susijungėme su Naująja sąjunga, sinergijos nebuvo, kai susijungėme su Gedimino Vagnoriaus partija, naudos nebuvo. Tąkart gavosi priešprieša: tie, kurie nemėgsta G. Vagnoriaus, nebalsavo už mus iš viso, o tie, kurie balsavo už G. Vagnorių, nenorėjo balsuoti ir už Darbo partiją.

Mažų mažiausiai turi būti ne susijungimas, o prisijungimas – „jei nori, tai tu ateik į mūsų gretas“. Susijungimai nieko neduoda. Partijos „Tvarka ir teisingumas“ negalima nuvertinti, nes jie turi savo elektoratą, kuris yra panašus į Darbo partijos elektoratą, tai šitoje vietoje naudos gali būti. Bet niekas nesiūlo, neinicijuoja.

– Dalis jūsų ilgamečių bendražygių patraukė į šiemet įsikūrusią Lietuvos socialdemokratų darbo partiją. Kiek „darbiečių“, jūsų žiniomis, išėjo į LSDDP?

– Nesidomėjau, galbūt 100–200. Bet jie partijos suvažiavime nedalyvavo, kai kurie ir dabar sako, kad „mus apgavo, pakišo“, neva sakė, kad „jungiasi Darbo partija ir LSDDP“.

– O kas juos apgavo?

– Tie, kurie ten (į LSDDP – LRT.lt) nuėjo. Buvo paskleista žinia, kad Darbo partija jungiasi su Gediminu Kirkilu. Žmonės buvo dezinformuoti, ir šita dezinformacija suveikė. G. Kirkilas šiaip yra klastingas žmogus, gabus šioje vietoje. Tie, kurie dabar grįžta į Darbo partiją, sako, kad juos apgavo. Dabar situacija partijoje stabilizavosi – kai aš tapau partijos pirmininku, nė vienas narys dar neišėjo.

– Kaip tada paaiškinti Teisingumo ministerijos skaičius? Ministerija nurodo, kad 2016 m. DP turėjo 20,7 tūkst. narių, o 2018 m. – 14,5 tūkst. narių.

– Beveik 8 ar 9 tūkst. atėjo su G. Vagnoriumi, bet mes partijoje jų niekada nematėme. Užregistravome Teisingumo ministerijoje, bet, kai pradėjome jų ieškoti, pasirodė, kad jų nėra. Buvo deklaruota, kad su Naująja Sąjunga 3 ar 4 tūkstančiai žmonių atėjo, bet galėjo ateiti tik apie tūkstantį. Šituos dalykus pradėjome filtruoti, išsigryninome.

Ir tai dar ne pabaiga. Mes sukūrėme anketą, ir visi skyriai turės įtraukti visus partiečius, nurodyti, kokius postus jie gali užimti valstybėje ir partijoje pagal sugebėjimus, kompetenciją, išsilavinimą. Aiškinsimės, kas gali tapti partijos pirmininku, pirmininko pavaduotoju, prezidiumo, tarybos nariu, skyriaus pirmininku, kas gali tapti prezidentu, premjeru, Seimo pirmininku, Seimo pirmininko pavaduotoju, Seimo nariu, ministru, viceministru, departamento vadovu, meru, vicemeru, tarybos nariu, administracijos direktoriumi. Užsuksime tokią žmonių identifikaciją ir mes, visuomenė tiksliai žinos, ką mes turime.