Tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ gimė 1995 metais legendiniame Vilniaus kino teatre „Lietuva". Pavasario tradicija tapęs festivalis kiekvienais metais pristato įdomiausius, naujausius nekomercinio ir autorinio kino kūrinius. Apie šių metų „Kino pavasario“ naujienas su festivalio vadove Vida Ramaškiene kalbasi Donatas Kuras.

Kas naujo šių metų festivalyje?

Kaip ir kiti kino festivalyje visame pasaulyje, mes taip pat prisitaikome prie dabarties ekonomikos realijų: orientuojamės ne į filmų kiekybę, tačiau į jų kokybę. Didžiausia naujiena žiūrovams – šiemet pirmą kartą mūsų festivalio istorijoje rodoma konkursinė programa.

Kiek filmų sudaro šių metų „Kino pavasario“ programą?

Beveik šimtas. Penkiasdešimt iš jų – pagrindinėje programoje, devyni konkursinėje. Taip pat šiemet žiūrovams pristatome Indijos filmus, F. Fellini retrospektyvą bei lietuviškų filmų programą.

Papasakokite plačiau apie festivalio konkursinę programą: kokiais principais ji sudaryta?

Mums norėjosi surasti kuo „Kino pavasario“ konkursinė programa būtų išskirtinė, tad jai pasirinkome Rytų ir Centrinės Europos jaunų kino kūrėjų darbus: programa vadinasi „Nauja Europa – nauji vardai“. Programoje galima išvysti režisierių iš Bosnijos ir Hercegovinos, Vengrijos, Slovakijos, Bulgarijos, Estijos bei kitų šalių darbus. Konkursinės programos filmai festivalio metu bus rodomi po kelis kartus: visus juos vertins ne tik žiūrovai, bet ir tarptautinė žiuri.

Kada planuojate skelbti konkursinės programos nugalėtoją?

Paskutinę festivalio Vilniuje dieną, balandžio 2-ąją.

Ar žiūrovai turės galimybę dar kartą išvysti laimėjusį filmą?

Tikiu, kad laimėtojai bus geranoriški ir galėsime pademonstruoti jų filmą žiūrovams ir po festivalio. Tačiau tai priklausys ir nuo derybų su autoriais, licenzijų savininkais bei platintojais sėkmės.

O koks prizas laukia konkursinės programos laimėtojų?

Visų pirma, jiems bus įteiktas festivalio simbolis bei prizas – „Kino pavasario“ saulutė. Taip pat numatome laureatus apdovanoti ir piniginiu prizu, sieksiančiu dešimt tūkstančių eurų.

Kokios temos vyrauja šių metų festivalyje?

Temos, kaip visad įvairios. Programoje yra su muzika susijusių filmų, kaip visada nemažai dokumentikos. Festivalio filmuose apžvelgiamos tiek politinės, tiek psichologinės, tokios kaip tarpusavio bendravimo bei bendravimo su išoriniu pasauliu, problemos: visa, kas jaudina šiuolaikinį žmogų visame pasaulyje. Smagu, kad šiemet festivalyje bus rodomas ir garsus filmas sporto tematika: „Maradona pagal Kusturicą“.

Pernai viename iš interviu minėjote, kad gal šiemet turėsite specialią programą, skirtą aplinkosaugos problemoms: ar pavyko to pasiekti?

Turiu pripažinti, kad šios temos vis populiaresnės ir didelės dalies filmų, kuriuos planavome parodyti, teko atsisakyti, nes jie bus rodomi „komerciniuose ekranuose“.

Šiemet festivalis Kaune festivalis bus rodomas savaitę, tuo tarpu kituose didžiuosiuose miestuose rodysite tik po keletą festivalio filmų. Kodėl? 

Viena vertus, pernykštis bandymas rodyti festivalio filmus visą savaitę Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje buvo nuostolingas, tad dabartinėmis sąlygomis tenka šio sumanymo atsisakyti. Kita vertus, galbūt tuose miestuose dar nėra užaugęs festivalio lankytojų būrys.

Vilniuje mes jau jaučiamės tikrai gerą būrį lankytojų užauginę, kauniečiai jau ir daugiau įpratę – galbūt dėl to, kad jų miestas arti Vilniaus: žinau atvejų, kai žmonės daugelį metų iš eilės šeimomis, draugų būriais atvažiuoja žiūrėti „Kino pavasario“ filmų į Vilnių.

Visgi mūsų festivalis siekia auginti žiūrovą, tad Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje šiemet organizuosime specialias vieno vakaro ar nakties kino programas. Tuo tarpu Kaune festivalis vyks savaitę, nuo balandžio 3 iki 9 dienos.

Kokie dar renginiai vyksta festivalio metu?

Dar gerokai iki prasidedant festivaliui klube „Havana Social Club“ pirmadieniais rengėme kino seansus, kurių metu buvo demonstruojami anksčiau vykusiuose „Kino pavasario“ festivaliuose rodyti filmai. Tuo tarpu restorane „La boheme“ vyksta vakarai, kuriuose renkasi norintys su kitais festivalio fanais daugiau padiskutuoti apie peržiūrėtus filmus.

Tad gera tradicija – festivalio klubas – išlieka?

Taip. Mums, festivalio rengėjams, norėtųsi, kad vietų, kuriuose diskutuojama apie festivalio filmus būtų vis daugiau – kad kuo daugiau žmonių galėtų išreikšti savo nuomonę ir išklausyti kitų: juk dauguma festivalio filmų suteikia akstiną aršioms diskusijos tarp kino mylėtojų. 

Ar galėtumėte parekomenduoti keletą filmų, į kuriuos, jūsų manymų, būtinai turėtų atkreipti dėmesį skaitytojai?

Norėčiau paminėti apie Neapolio mafiją pasakojantį italų filmą „Gomora“, kuris Kanuose laimėjo „Didįjį prizą“. Izraelio režisieriaus politinė drama „Valsas su Baširu“  išskirtinė tuo, kad joje sujungti dokumentikos bei animacijos žanrai. Šis filmas laimėjo „Auksinį gaublį“ kaip geriausias užsienio filmas. Kanų Auksinės Palmės laureatas filmas „Klasė“ nagrinėja emigrantų ir jų integracijos į visuomenę problemas – filmo autoriai tai atskleidžia per vaikų bendravimą mokykloje tarpusavyje ir su mokytojais. Įdomus ir P. Sarantino kūrinys „Il Divo“ – tai biografinis filmas apie buvusį Italijos premjerą Giulio Andreotti: filmas išsiskiria savo režisūriniais sprendimais. Taip pat rekomenduočiau ir vieną iš Kanų festivalio favoritų, vengrų filmą „Delta“.

Kitąmet jau penkioliktasis „Kino pavasaris“: ar galite išduoti jubiliejinio festivalio planus?

Kaip jau minėjau, gyvenimas pateikė daug iššūkių, tad turime permąstyti festivalio strategiją – kas jame turi likti, ko galbūt reikėtų atsisakyti. „Kino pavasaris“ nėra izoliuotas nuo visuomenės, išorinio pasaulio – stengiamės atspindėti gyvenimo aktualijas, ir būtent jos, manau, gali padiktuoti naujų iššūkių, prie kurių reikės prisitaikyti. Galbūt kitais metais festivalyje ir penkiolikos metų veiklos apibendrinimą reikėtų surengti.

Labai norėčiau, kad kitąmet savivaldybė taptų festivalio globėja – festivaliui itin svarbus santykis su miestu. Juk kitose šalyse kino festivaliai yra miestų festivaliai – kaip pavyzdžiui Kanų, Venecijos ar San Sebastiano. Norėtųsi, kad taip būtų ir Vilniuje. Suprantu, šiemet miestas daugiau dėmesio skiria Vilniaus kaip Europos kultūros sostinės programai, visgi kitais metais bus išskirtinė proga, jubiliejinis festivalis – tikiuosi, pavyks rasti bendrą kalbą su miesto valdžios atstovais.

Ar planuojate rengti konkursinę programą ir kitąmet?

Taip. Na nebent, kas nors ypatingo atsitiktų, bet tikėkimės, kad taip nenutiks. Konkursinė programa yra vienas iš pagrindinių festivalio akcentų, suteikiančių jam solidumo. Konkursinė programa, retrospektyvos, įvairūs renginiai, vykstantys tiek festivalio metu, tiek ir už jo ribų, svečiai – ši visuma ir sukuria festivalį.

Ir jo dvasią?

Žinoma. Šis festivalis jau daugelį metų visų pirma yra Vilniaus žmonėms – juk jie yra pagrindiniai festivalio žiūrovai. Tad norisi jiems surengti dar didesnę šventę. Būtų itin smagu, jei Vilniuje atsirastų daugiau kino salių ir festivalis pabirtų po visą miestą; kad festivalio dvasia būtų juntama ne tik keliuose kino teatruose, viename ar dviejuose restoranuose ar klubuose, bet ir kitose miesto erdvėse.

Galbūt kino seansai galėtų vykti ir po atviru dangumi?

Tam reikalingas didelis operatyvumas – tarkim kai Italų instituto kiemelyje rengėme susitikimą su garsiu italų kompozitoriumi E. Morricone, prieš pat susitikimą prapliupo lietus... Tad gerus norus kartais pakoreguoja negailestingas mūsų klimatas. Ir taip dažnai nutinka ne tik kino seansams, bet ir kitiems renginiams po atviru dangum.

Tad baigiant pokalbį linkiu, jog šio festivalio metu būtų kuo mažiau netikėtumų ir, kad festivalio simbolis saulutė kurtų gerą nuotaiką dar ne vienerius metus. Ačiū Jums.