Per tiek metų eitynės tapo neatsiejama rugsėjo 1-osios šventės Vilniuje dalimi. Nuo ko viskas prasidėjo?

1994 m. tuometinis VU rektorius prof. Rolandas Pavilionis Sigitui Sunelaičiui, ėjusiam reikalų valdytojo pareigas, pasiūlė surengti visos universiteto bendruomenės eitynes pagrindine miesto gatve. „Rektoriui daug tokių idėjų kildavo, aš net nežinau, iš kur jis jas traukdavo. Tiesiog atėjo vieną dieną ir pasakė: „Eikim, parodykim, kad mieste yra universitetas, geriausias ir puikiausias šalyje!“ Ir išžygiavom, pradėjom šitą paradą, kuris dabar sėkmingai tęsiasi. Mano nuomone, labai gera tradicija“, – pasakoja S. Sunelaitis. Ruošdamasis pirmajai eisenai reikalų valdytojas netgi išmatavo žingsnių kiekį nuo Seimo rūmų iki šventės vietos – kad galėtų sudaryti tikslią programą.

Tais pačiais metais gimė ne tik eitynių idėja, bet ir kita universiteto tradicija. Iki tol mokslo metų pradžios šventė būdavo rengiama Vilniaus sporto rūmuose, drauge su kitomis Vilniaus mieste įsikūrusiomis aukštosiomis mokyklomis. „Bet ten ir brangu būdavo, daug pinigų už nuomą reikėdavo mokėti, ir žmonių nelabai daug susirinkdavo. Aš tuomet pasiūliau rektoriui idėją – turime tokį gražų Didįjį kiemą, pamėginkime surengti šventę jame. Jis man iškart liepė paskaičiuoti, kiek žmonių jame tilps. Biesas žino, galvoju, tilps kažkiek! Ir suėjome į tą kiemą“, – juokdamasis prisimena S. Sunelaitis. Tačiau šventės metu studentų ir universiteto darbuotojų Didžiajame kieme prisirinko tiek, kad šventei pasibaigus buvo sunku iš jo išeiti.

Pati eisena, pasak S. Sunelaičio, net ir praėjus daugeliui metų niekuo nepasikeitė. Pirmus trejus metus eisenoje nedalyvaudavo Kauno fakultetas, tačiau vėliau buvo pakviesta ir jo bendruomenė – kauniečiai iki šiol kiekvieną rugsėjį atvažiuoja į Vilnių. Pirmą kartą visa VU bendruomenė nuvažiavo į Kauną 1999 m. spalį, kur nuo Laisvės alėjos triukšmingai nužygiavo iki Muitinės gatvėje įsikūrusio Kauno humanitarinio fakulteto, taip paminėdama jo 35-uosius metus, o 2004 m. šią šventę pakartojo vėl.

Nuo 2002 m. universitete nebedirbantis vyras sako, kad eiseną stebi kasmet – tikisi jos nepraleisti ir šiemet. Pasak S. Sunelaičio, niekada nebuvo sulaukta jokio bendruomenės prieštaravimo, nieko nereikėjo raginti, visi ėjo labai noriai ir būdavo pasiruošę išsiskirti vaizdais ir garsais. Jo manymu, dabartinių pirmakursių entuziazmas niekuo nenusileidžia 1994 m. studijas pradėjusių jaunuolių užsidegimui – tai ir tampa varomąja šios miesto ir universiteto šventės jėga.