Tamsos valandos srovių labirintuose

Devintą valandą vakaro sostinėje tvyro ramybė. Įsižiebia žibintai, daugiabučių languose šmėžuoja šešėliai, gatvėse retėja praeivių. Virš apgaulingai ramios Vilnios upės aklina tamsa – naktinis žygis baidarėmis nepamirštamas.

Dešimties keliautojų grupei nesinori miegoti. Įsispyrę į lengvus guminius batus, apsiginklavę gelbėjimosi liemenėmis ir žibintais sukame Naujosios Vilnios link. Čia mūsų jau laukia baidares atvežęs automobilis. „Ar pasiruošę, sukaupėt drąsą? – šypteli turizmo agentūros projektų vadovė Rasa Ambrulevičiūtė, – naktį daugiau adrenalino. Rutiną užmiršite per minutę.“ Dairomės. Įgriuvę į baidares ir nugalėję jaudulį sukame Belmonto link. Sekliose Vilnios pakrantėse maudosi nuogaliai ir šunys. Tačiau žiopsoti nėra kada. Akmenys, rąstai, žolėse nematomos seklumos – akylai vairuoju. Po pusvalandžio atsiveria vaizdingiausias Vilnios slėnio baras – Pūčkoriai. Kol saulė neužmigo, gaudom akimirkas. „Žiūrėkit, ką tik praplaukė bebras!“ – paskubomis šūkteli Žygimantas iš priekyje plaukiančio ekipažo. Srovės gniaužtuose vaikinukai bebaimiai – jie nė nemirktelėdami įveikia Belmonto krioklių skardžius. „Bravo!“ – ovacijomis prapliumpa lauko kavinės svečiai. Po įspūdingo šou galima ir atsipūsti – svarbiausia turėti sausų pinigų. „Padaviau šlapią dvidešimties litų banknotą. Barmenas suprato“, – su alaus bokalu rankoje grįžta Žygimanto bendrakeleivis.

p>Mes ne tokie drąsūs – persinešame baidarę kairiuoju krantu ir sutemose tęsiame kelionę miesto link.

Pirmas krikštas

Tamsoje paskendę ūkanotos pakrantės baugiai slepia vabzdžių spiečius. Prasideda baidarės šokis nakties labirintuose – įsisiūbavusi srovė niekada nemiega. Pasiutusi Vilnia uoliai auklėja žygio pirmokus – tamsoje sunku įžiūrėti kliūtis. Kertame Paupio gatvės tiltą, aplink nė gyvos dvasios. „Atsargiai, medžiai, vairuok!“ – dar spėja surikti kompanionas. Vėlu, nesėkmingai traukiame vandenyje teliūskuojančią transporto priemonę. Lyg didžiausią turtą saugau irklus. „Paleisite, srovė kaipmat nuneš, bus sunku rasti“, – galvoje skamba žygio vado instrukcija. Baidarė sunki, neturiu jėgų išpilti visą vandenį. Krūpteliu, šalia suūkia pelėda. Lauke šilta, todėl apsemti vandens sėdame toliau galynėtis su srove.

Naktinio miesto žiburiai

Apšviestas miestas teikia drąsos – išgirdus ūžaujančius vienišus automobilius pasidaro ramiau. Įveikėme naktį. Vos tik spėju užsisvajoti, įsuka vandens verpetas. Juoduose šešėliuose skęstantys akmenys apsuka baidarę. Finalas – tamsoje gaudau irklus ir klimpstu pilkose srovėse. „Rytoj teks skaičiuoti mėlynes“, – suaikčioju, aklinose sutemose nepastebėjusi gulinčių medžių šakų.
Susikaupę pamojuojame Užupyje siaučiantiems menininkams. „Sukite dešiniau, vandenyje stovi mūsų skulptūros“, – lyg bauginantis aidas nuvilnija pakrantėmis. Aplenkiame prie Dailės akademijos šurmuliuojantį jaunimėlį. Sereikiškių parkas miega, nerimastingai siūbuojantys medžiai slepia kraupias legendas. Tolumoje lyg švyturys sušmėžuoja Gedimino pilies bokštas. Netyčia pajuntu, kad tamsos košmaras baigėsi. Po keliolikos minučių įmarmam į Nerį. Mus pasitinka šokantys studentai „Kult Flux“ kube. Nepaisant prie kūno limpančių drabužių, kliuksinčių batų ir subraižytų rankų, veiduose šviečia šypsena. Išpilus į krantą norisi griūti čia pat, ant krantinės, ir saldžiai užmigti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių