Šunų dresuotojui tenka auklėti ir jų šeimininkus

Smūgiai, kankinimai, psichologinis smurtas ir nuolatinis erzinimas. Šitokie šunų dresavimo būdai Lietuvoje yra dar gana dažnas reiškinys. Specialistai sako, kad taip gali užsiauginti ne keturkojį draugą, o žvėrį, kuris vieną dieną perkąs tau gerklę.

Mokė baugindami

Dresuotojas Kęstutis Vaičiūnas įsitikinęs, kad šunų dresūros srityje Lietuva beviltiškai atsilikusi. Retas specialistas tesupranta, kad laikai keičiasi ir jėgos politika lieka praeityje. Pats sovietmečiu dresūros mokęsis vyriškis pripažįsta, jog reikėjo nemažai kovoti su savimi, kad perpastų šunis ir išmoktų su jais bendrauti teisingai. Dabar K.Vaičiūnas to paties moko kitus.

„Aš pats mokiausi dresūros tarybiniais laikais. Tačiau tuomet ji buvo visai kitokia. Šuo buvo mokomas per griežtumą, per instinktus. Skambėdavo tik griežtos komandos – sėdėt, gulėt. Maisto yra – gerai, nėra – būdavo mokoma ir be maisto. Šuo turėdavo klausyti visaip“, – prisiminė K.Vaičiūnas.

Šiandien K.Vaičiūno namuose yra trys šunys – du belgų aviganiai ir šarpėjus. Pastarąjį dresuotojas juokais vadina katinu.

„Belgų aviganiai – darbiniai šunys, o šarpėjus man vietoj katino. Aš jį taip pat visko išmokiau, pusę metų su dešrele vedžiojau. Tai ramus šuo ir pavyzdys, kad kiekvienas gyvūnas gali būti išauklėtas ir išmokytas komandų. Svarbu rasti bendrą kalbą“, – pabrėžė dresuotojas.

Dalyvavo apsaugos čempionate

Geriausi dresuotojai, pasak K.Vaičiūno, dirba Belgijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Suomijoje. Net amerikiečiai iš olandų perka tarnybinius, jau išdresuotus šunis. Be to, kiekvienoje šalyje egzistuoja savita dresavimo mokykla.

„Aš pats pirmą kartą į užsienį išvažiavau daugmaž prieš 12 metų. Iš pradžių buvau Suomijoje, vėliau Prancūzijoje. Paskui mano belgų aviganis dalyvavo pirmajame pasaulio apsaugos čempionate. Jis buvo pirmasis šuo iš buvusių TSRS respublikų, dalyvavęs tokiame čempionate. Antrieji po manęs buvo šunų dresuotojai iš Rusijos“, – pasakojo K.Vaičiūnas.

Seka Europos pavyzdžiu

Lietuvoje atsisakoma dresuoti šunį be dokumentų. Vakaruose tai – atgyvena. Nors yra prielaidų, kad viena ar kita veislė mokosi geriau, tačiau bet koks šuo, nesvarbu, turi dokumentus ar ne, gali būti išauklėtas.

Šuns paklusnumo ugdymo programa Lietuvoje dabar labai panaši į vakarietišką. Tačiau auklėjant šunis, skirtus apsaugai, mūsų šalyje vis dar taikomi archajiški metodai. Tai, pasak K.Vaičiūno, lygiai tas pat, kas, užuot dešimtmetį vaiką leidus į karatė pamokas, įmesti jį į barą su girtais seniais manant, kad šitaip jis išmoks muštis. Toks būdas – stresas gyvūnui.

„Pas mus šunį erzina erzina pusę metų, kad jis kąstų. O tada yra sugalvota komanda “palik„, kad paleistų nusikaltėlį. Ir tą šunį nuolat baudžia“, – dėstė dresuotojas.

Moko suprasti šunį

Be dresūros, K.Vaičiūnas pastaruoju metu susidomėjo nauja veikla – ne šunų, bet jų šeimininkų auklėjimu. O tam pirmiausia reikia atsikratyti visų stereotipų.

„Daug kas kalba apie dresuotojų mafiją, neva dresuotojai nereikalingi, jie tik plėšia pinigus. O aš sakau, kad mes reikalingi. Ir reikalingi tam, kad mokytume ne tiek šunis, kiek šeimininkus. Mokytume laužyti stereotipus ir šviesti žmones. Aišku, niekas nedraudžia gyvūno šeimininkui tobulėti pačiam. Svarbu tuo gyventi, mylėti gyvūnus, jais domėtis, važinėti po seminarus, mokytis“, – dėstė K.Vaičiūnas.

Didžiausia šiuolaikinių šeimininkų yda, anot dresuotojo, – nenoras skirti savo augintiniui dėmesio. Tikima, kad užtenka šunį išvesti į lauką, retkarčiais duoti jam laisvai palakstyti, pažaisti su kitais šunimis ir viskas. To neva visiškai pakanka, kad šuo „išsiauklėtų“.

„Šeimininkai išeina į lauką, paleidžia šunį ir šuo laksto, daro ką nori. Paskui pažiūri į laikrodį – aha, reikia į darbą. Ir tada – ateik čia, o šuo neklauso, nes žino, kad jį pririš ir ves namo. Kam jam eiti? Reikia nuolat kviesti, bendrauti su šunimi, o ne kažkur kalbėti mobiliuoju, kol jis vienas laksto. Aišku, galima paleisti pažaisti su kitais šunimis, bet dažnai reikia šlifuoti komandas, tuomet gerėja šuns ir žmogaus kontaktas. Šuo turi šeimininką mylėti, gerbti ir truputį jo bijoti“, – žiniomis dalijosi pašnekovas.

Kartais pateisina smurtą

Šeimininko ir šuns nesusikalbėjimas neretai pastarajam baigiasi liūdnai. Nedrįstantis griežtesnio žodžio savo augintiniui pasakyti šeimininkas vėliau pasiryžta kraštutiniam žingsniui – šunį užmigdo arba atiduoda į prieglaudą, nes tiki, kad gyvūnas nebesuvaldomas. Tai, pasak K.Vaičiūno, parodo tik vieną dalyką – šuns šeimininko silpnumą.

„Galima šuniui ir anekdotą papasakoti, bendrauti reikia. Tačiau negali būti taip, kad šeimoj šuo pripažįsta vyrą, ant žmonos dėjo, o vaikus išvis kandžioja. Šuo paskutinis po vaikų. Kam Dievas sukūrė šunį? Ne tam, kad būtų lygus, o tam, kad tarnautų žmogui. Jis šeimos draugas, bičiulis, bet šiek tiek žemiau“, – aiškino dresuotojas.

„Gerai, kai šuo neagresyvus. O jeigu agresyvus, ir šeimininkas yra lepšis – nesugeba šuns nubausti, – kuo tai baigiasi? Kovoja jie, kovoja pusę metų. O paskui: ai, kur man tą šunį dėti – užmigdyti ar į prieglaudą? Ir baigiasi meilė. Negaila šuns? Geriau duokit į snukį, išauklėsim ir nereiks migdyti. Bet sako, kad gaila. Tai atimti gyvybę negaila, o pamokyti – gaila?“ – stebėjosi pašnekovas.

K.Vaičiūnas prisiminė kartą sulaukęs skambučio iš šeimos, kuri įbauginta savo dobermano veislės šuns negalėjo išeiti iš virtuvės.

„Sako, mes su žmona ir vaikais virtuvėj sėdim, o mūsų dobermanas koridoriuj kaulą graužia. Negalim išeiti iš virtuvės, puola. Atvažiuokit, padėkit. Kas aš jums – nindzė? Atvažiuosiu ir mušiu svetimą šunį? Sakau, duokit šuniui į nosį. O ar šunį mušti galima? O ar šuo turi teisę jus kąsti?“ – retoriškai klausė dresuotojas.

Pataria auklėti su maistu

Pašnekovas pabrėžė, kad negalima šuns nubausti ir uždaryti kambaryje vieno. Tai gyvūnui sukelia didžiulį stresą. Užuot baudus šitaip, K.Vaičiūnas pataria gyvūną auklėti su maistu ir jokiu būdu nenaudoti prievartos.

Jeigu manote, kad šuo vis dėlto nusipelnė bausmės, geriau suduoti skaudžiau ir paskui iškart pagirti, kad šuo suprastų, kas yra balta, o kas – juoda. Šuo supranta, kaip reikia bendrauti, ir nepyksta. O tuomet jau turi prasidėti mokslai.

„Šuns kaip ir vaiko negalima mokyti per prievartą – daužyti su liniuote per rankas ir sakyti rašyk “A„, rašyk “B„. Taip pat svarbu ir dieta. Savaitę ar dvi reikia duoti pusę normos. Kai šuo pradeda reaguoti į kąsnelį arba į žaisliuką, tada prasideda tikrieji mokslai“, – dėstė K.Vaičiūnas.

Neretai dresuoti atvedami šunys būna tiek peršerti, kad nereaguoja ne tik į maisto trupinius, bet net į visą vištos kulšį.

„Kai kurie ateina, sako: oi, žiauru nešert šuns. O aš sakau: o ne žiauru per prievartą dresuoti? Kaip jį išauklėti, jeigu šuo nenori ėsti? Jeigu jums duotų per dieną tūkstantį litų už nieką, ar jūs už šimtą litų dirbtumėt? Tikriausiai patingėtumėt. Taip ir šuo. Jeigu jis gauna už dyką paėsti, tai kam jam dirbti?“ – retoriški klausė pašnekovas.

Išmokė prancūzų kalbos

Ar lietuvių šuo gali išmokti lenkų kalbos, o lenkų šuo – kinų? Ar tiesa, kad pasienyje tarnaujantys šunys – narkomanai? Tokie klausimai, pasak K.Vaičiūno, tipiški stereotipai, beje, visiškai nepagrįsti faktais.

K.Vaičiūnas vieną iš savo šunų komandų išmokė prancūzų kalba, nors šiaip su juo bendrauja lietuviškai. Lygiai taip šunį komandų galima mokyti ir kitomis kalbomis – vokiečių, latvių, lenkų ar kinų. Ir visiškai nesvarbu, kokia kalba su šunimi bendraujam kasdien.

„Kai šeimininkas sako, kad metas eiti į lauką, šuo reaguoja, nes žino, kad tuoj jam užsegs pavadėlį ir jis bus vedamas į lauką. O šeimininkas įsivaizduoja, kad šuo išmoko lietuvių kalbą. Šuo nesupranta žmonių kalbos. Šuo supranta garsus ir geriausia, kad komandos skambėtų kiekvieną kartą vienodai ir tuo pačiu balsu“, – teigė pašnekovas.

Lietuvių kalba šiuo atžvilgiu dresuoti nėra pati geriausia. „Mūsų kalboje komandos “sėdėt„, “gulėt„, “stovėt„ šuniui skamba labai panašiai. O prancūzų kalba šios komandos yra “asi„, “kushe„, “debu„. Be to, negalima sakyti “sėdėk„, “sėsk„, “sėskis„. Mums tie žodžiai reiškia tą patį, o šuniui – tai trys skirtingos komandos. Iš tų žodžių komandai turi būti pasirinktas vienas labiausiai šuniui patinkantis“, – mokė dresuotojas.

Šunų narkomanų nebūna

Dresuotojų darbas ir šunis išmokyti ieškoti narkotikų. Nemažai žmonių įsitikinę, kad tokių gyvūnų gyvenimo dienos suskaičiuotos – jie pripratinti prie narkotikų ir vejami priklausomybės jų aktyviai ieško, o suradę gauna dozę.

K.Vaičiūnas tikina, kad tai – mitas. Šuo, ieškodamas draudžiamų medžiagų, siekia gauti ne jų, o žino, kad užuodęs tokį kvapą gaus paskatinimą. Lietuvoje jau dirba ir du šunys, kurie tokiu principu išmokyti ieškoti ne narkotinių medžiagų, bet cigarečių.

„Šiuo metu šunys ieško 15 skirtingų kvapų narkotikų, ir šis skaičius nuolat auga, nes atsiranda vis naujų sintetinių narkotikų. Ir kaip jūs įsivaizduojate šunį narkomaną, kuris vartoja 15 rūšių narkotikus? Juk net narkomanas savaitės neišvertų, o šunis išvis kas pusdienį reikėtų keisti“, – teigė K.Vaičiūnas.

Ragina nepasiduoti madai

K.Vaičiūnas ragina nepirkti šuns vien dėl mados, nes vėliau gali tekti skaudžiai nusivilti. Kiekvienas turėtų išsirinkti gyvūną pagal savo charakterį: vieniems tinka maži ir meilūs, kitiems – aktyvūs, tretiems – šunys, pasižymintis ypatingu charakteriu, tokie kaip čekų aviganiai.

„Kai žmogus perka mašiną, pasiima mechaniką. O šunį perką bet kaip – tiki tuo, ką veisėjas sako. Jeigu žmogus ramus, tai kam jam reikia hiperaktyvaus labradoro. Reikia pagal save šunį rinktis, o ne: oi, koks gražus“, – tvirtino K.Vaičiūnas.

Dresuotojas priminė liūdną istoriją su dainininkui Stano priklausiusiu haskių veislės šunimi.

„Kur dingo haskiai? Prieš 2–3 metus buvo pilna haskių, ir Stano tokį turėjo. Paskui atsisakė jo. Su haskiu reikia vaikščioti, jį dresuoti. Jie linkę pabėgti, jie namus verčia, graužia viską“, – aiškino pašnekovas.

Pavojingos kovinių veislių šunys – stafordšyrai, pitbulterjerai. Tokį šunį, duodamas jam į kuprą, išgąsdinsi, tačiau nusisukęs gali būti sukandžiotas.

„Kovinis šuo yra kovinis. Aš savo šunų niekada neleidžiu žaisti su koviniais šunimis, net jei šeimininkas sako, kad mano stafordšyras – geriausias pasaulyje. Mačiau šimtą kartų, kaip tokie žaidimai baigėsi tragedija“, – įspėjo dresuotojas.

Komentarai

Egidijus Knispelis

Televizijos žurnalistas

Turiu auksaspalvių retriverių veislės kalytę, vardu Dora. Jai jau 7-eri. Kai ji buvo daugmaž metų, vaikštinėdami Vingio parke pamatėme skelbimą, kviečiantį į dresavimo pamokas. Tad galiu pasakyti, kad mūsų šuo pradinę mokyklą yra baigęs. Jį išmokė komandų „ateik“, „sėsk“. O šiaip auksaspalviai retriveriai yra paklusnūs, iš prigimties ramūs, tad jiems specialaus dresavimo net nelabai reikia. Pavyzdžiui, jo visiškai nereikėjo mokyti komandos atnešt numestą daiktą, nes čia jau veikia instinktai.

Rūta Mikelkevičiūtė

Televizijos laidų vedėja

Mano namuose nemažai gyvūnų – paukščiai, katinas, keturi šunys. Turiu vilkšunį, labradorą, Urugvajaus kimaroną ir taksą. Mano šunys į specialią mokyklą nėjo, tačiau jie nėra nemokyti. Mano tėtis juos dresuoja. Tad komandų šuniukai yra pramokę nemažai.

Keli moka šokti per barjerą, komandas „šalia“, „sėdėt“. Ir visi žino komandą „mažulis, savas, neliesti“. Čia kalbama apie katiną, su kuriuo šuniukai labai gerai sugyvena ir netgi būna jo paauklėjami.

Marius Jampolskis

Kino ir teatro aktorius

Turime Aliaskos malamutų veislės kalytę. Jai metai, tačiau mes jos nedresavom. Galėčiau pasakyti, kad ji kaip žmogus – labai rami mergaitė. Tai šuo, panašus į haskį, tik akys rudos.

Manau, kad kai kuriuos šunis dresuoti reikia, kai kurių – ne. Viskas priklauso nuo veislės ir charakterio. Be to, svarbu, ko nori pats šeimininkas. Mūsų šuo labai pripratęs prie kolektyvo, jį galima paniurkyti.

Martynas Budraitis

Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovas

Savo šunį prieš ketverius metus dar visai mažiuką pasiėmiau iš prieglaudos, pavadinau Lokiu. Niekada jo specialiai nedresavau, tačiau mes labai gerai susišnekame, jis manęs klauso kaip draugo ir šeimininko. Lokis – tikras draugas, yra labai socialus, visus priima. Nemanau, kad dresuoti būtina. Nebent kokių nors agresyvių veislių šunis.


Šiame straipsnyje: Šunų dresavimasaugintiniai

NAUJAUSI KOMENTARAI

as

as portretas
Nesuprantu, kaip galima pateisinti bet koki smurta pries gyvuna, jeigu jis vis tiek nesupranta uz ka gauna. Ka suo turi tokio padaryri, kad ji reiketu musti? Juk galima sudrausminant pakelti tona, blogiausiu atveju panaudoti susukta laikrasti ir to visiskai pakanka. Kai kurie dresiruotojo pasisakymai visiskai nepateisinami,priestaraujantys vieni kitiems, save gerbiantis profesionalas tikrai nepatarines, tokiu dalyku, kad kartais geriau suduot. Suni reikia dresiruot per teigiamas emocijas, veikla, naudojant skanestus, per zaidima, tada nereikes ir prievartos, nes seimininkas labiau susibendraus su savo augintiniu.

lina

lina portretas
pritariu.

gebelsas

gebelsas portretas
tik kai kurios mintys..... siaip š****
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių