Sūnaus gimimas pasaulinės karjeros baleto teatro solistei nesustabdė

Kelionės po pasaulį ir spektakliai įvairių šalių scenose, sūnaus gimimas ir netikėčiausi pomėgiai – gyvenimas visu įdomumu atsivėrė buvusiai vilnietei Jurgitai Droninai. Jau ketvirtą sezoną ji – vedančioji Nyderlandų nacionalinio baleto teatro solistė.

Į Lietuvą – vienam spektakliui

Lietuvos scenoje Jurgita – reta viešnia. Pagaliau tą spragą Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos auklėtinė užglaistė praėjusią savaitę – jos šokiu galėjo gėrėtis ir vilniečiai. Nacionaliniame operos ir baleto teatre J.Dronina šoko pagrindinį – Žizel – vaidmenį Adolphe’o Adamo balete "Žizel". Jos partneris, šokęs Albertą, buvo Mathiasas Heymannas – Paryžiaus operos baleto trupės šokėjas, turintis žvaigždės statusą.

Vilniuje, savo vaikystės ir paauglystės mieste, Jurgita viešėjo tik dvi paras. Sušokusi spektaklį, ji išskubėjo namo, į Amsterdamą, kur laukia vyras ir mažas sūnus.

"Dabar vaikas yra su tėčiu, – sakė Jurgita. – Bet kai važiuoju ilgesniam laikui, visada jį pasiimu. Viskas priklauso nuo situacijos. Jeigu vyrui tuo metu spektaklio Amsterdame nėra, važiuojame visi trys kartu."

Su Jurgita kalbėjomės teatro kavinėje per pertrauką tarp repeticijų. Ji tik atrodo mažutė, trapi, tačiau atkaklumo ir ryžto šiai moteriai galėtų pavydėti kiekvienas.

Nuo 2010 m. J.Dronina su vyru – taip pat baleto šokėju – Serguei Endinianu gyvena ir dirba Amsterdame. Jau ketvirtą sezoną ji – vedančioji Nyderlandų nacionalinio baleto teatro solistė, jos vyras – trupės solistas. Amsterdame juodu susilaukė sūnaus Damiano Ulysses’o, kuriam dabar – 13 mėnesių.

"Pirmą kartą su Mathiasu kartu šokome balete "Žizel" Kazanėje, Rudolfo Nurijevo festivalyje. Jį repetavome Paryžiuje ir Amsterdame. Mums patiko šokti kartu. Kaip aš sakau, mes kartu kvėpuojame. Mus vėl pakvietė į Kazanę, į kitų metų festivalį, tačiau Mathiasas buvo patyręs traumą ir teko spektaklį metams atidėti", – pasakojo J.Dronina.

Paklausta, kodėl jai patinka šokti su prancūzu, Jurgita dėstė: "Scenoje mes elgiamės natūraliai. Kaip žmogaus dialogas: vienas sako, kitas – atsako. Nėra nuzulintų, iš anksto sutartų mizanscenų. Nėra taip, kad aš šoku sau, jis – sau. Mes tiesiog šokame kaip vienas."

Troško patekti į tarptautinę sceną

J.Dronina gimė Rusijoje, Saratove. Tačiau 1989 m. jos mama su dviem dukterimis grįžo į Lietuvą – savo tėvynę.

"Manyje lietuviško kraujo nėra. Mano gyslomis teka rusiškas kraujas, šiek tiek lenkiško, šiek tiek ukrainietiško", – linksmai dėstė Jurgita. Tačiau Vilniuje ji mokėsi ne rusiškoje, o lietuviškoje mokykloje. Mamos šeimoje visuomet buvo kalbama lietuviškai, tik tėvo – rusiškai.

2004 m. Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje baigusi baletą, J.Dronina metams išvažiavo tobulintis į Miuncheno baleto akademiją.

"Ta akademija sukurta tam, kad būtų pereinamasis laikotarpis tarp mokyklos ir teatro, kur baleto artistai galėtų tobulintis, važinėti į konkursus, – paaiškino Jurgita. – Man ta idėja labai patiko. Žinojau, jog man reikia dar daug išmokti, kad patekčiau į didelį tarptautinį teatrą."

Ar būtent toks buvo merginos tikslas?

"Giliai širdyje aš žinojau, kad jeigu liksiu Lietuvos teatre, man trūks erdvių, šokio platumos. Atvirai sakant, trūks repertuaro, – neslėpė Jurgita. – O dideliuose tarptautiniuose teatruose yra daugiau šiuolaikinio šokio, daugiau kūrybinės erdvės. Taip, mano tikslas buvo patekti į tarptautinį teatrą."

Per tuos vienus metus Miunchene ji spėjo suvažinėti ir dalyvauti trijuose tarptautiniuose konkursuose, kur laimėjo sidabro medalius vyresniųjų grupėje ir gavo kvietimą dirbti Švedijos karališkajame balete Stokholme.

"Švedijoje šokau solines partijas. Sušokau visus klasikinius baletus: "Miegančioji gražuolė", kur buvau Aurora, "Romeo ir Džuljeta" (Džuljeta), "Žizel" (Žizel) "Gulbių ežeras" (Odeta, Odilija), "Don Kichotas" (Kitri), "Kopelija" (Svanilda), "Bajaderė" (Nikija) ir kitus.

Balete, paremtame Švedijos istorija, "Gustavas III" gavau pagrindinį – karalienės Sofijos Magdalenos – vaidmenį. Visas baletas buvo "pastatytas" ant manęs. Švedijos karališkajame teatre turėjau labai daug galimybių, įgavau daug patirties. Ir su šiuolaikiniais choreografais labai daug dirbau", – pasakojo J.Dronina.

Kuo jai patiko gyvenimas ir darbas Švedijoje?

"Mane domino tos trupės artistų kūrybiškumas. Buvo daug artistų, turinčių patirties, iš kurių labai daug išmokau. Trupė nebuvo labai jauna. Kai atvažiavau, buvau pati jauniausia. Galėjau tiktai mokytis, mokytis ir mokytis, semtis patirties. Ten išmokau labai daug", – džiaugėsi balerina.

Į Stokholmą atvedė likimas

Jurgita nebijo ieškojimų, pokyčių, rizikos.

"Aš kiekvieną kartą keičiu partnerius, su kuriais galėčiau šokti įvairiose pasaulio šalyse. Labai daug važinėju kaip kviestinė šokėja į įvairius teatrus. Kiekvieną kartą susipažįstu su kuriuo nors šokėju. Pavyzdžiui, su Mathiasu susipažinau Rusijoje. Kazachstane šoksiu su kitu baleto solistu, Romoje – vėl su kitais. Esu smalsi naujovių, pažinčių, – neslėpė Jurgita. – Mes, baleto artistai, visi migruojame. Labai retas kuris atvažiuoja į vieną teatrą ir ten praleidžia visą gyvenimą. Šokėjai važinėja iš vienos trupės į kitą. Mano vyras į Švedijos karališkąjį teatrą atvažiavo iš Kanados – Monrealio."

J.Droninos vyras – 30-metis armėnas S.Endinianas – baleto solistas ir profesionalus fotografas. Jis gimė Armėnijoje, o užaugo Monrealyje ir Paryžiuje. Į Stokholmą atvažiavo ieškodamas permainų, kito teatro. Jurgita su Serguei ir susipažino Švedijos karališkajame teatre.

"Dauguma šokėjų iš kitų teatrų tiesiog atvažiuoja į klasikinio šokio pamoką – nori išbandyti save kitoje trupėje, kad joje gautų darbo. Serguei tada atvažiavo pas draugus į svečius ir atėjo į teatrą padaryti trenažo. Man jis iš karto krito į akį, – juokėsi Jurgita. – Paviešėjęs pas draugus, jis grįžo į Kanadą ir suvokė, kad jam labai patiko Švedijos karališkasis teatras ir kad norėtų ten dirbti. Ir jis grįžo, gavo darbo. Taip prasidėjo mūsų draugystė. Susituokėme po gerų metų."

Pasiūlė sutartį Amsterdame

Švedijos karališkasis teatras – tai tik vienas J.Droninos gyvenimo ir kūrybos etapas. Pasak balerinos, įgauti patirties – puiku, bet po penkerių metų viskas pradeda kartotis.

"Kaip sakiau, aš jau buvau sušokusi visą klasikinį repertuarą. Bet dar labai daug reikėjo sušokti. Todėl nusprendžiau, kad reikia eiti toliau. Jei būčiau likusi ten, mano artistinis kūrybiškumas būtų stabtelėjęs. O man to nesinorėjo. Todėl ėmiau žvalgytis į kitus pasaulio teatrus, kuriems reikėtų primabalerinos, o mane domintų jų repertuaras.

Be to, norėjau turėti nuolatinį partnerį toje trupėje, nes Švedijoje kiekvieną spektaklį šokdavau vis su kitu, – pasakojo balerina. – Kartą viename "Gala" koncerte šokau su tuomečiu savo partneriu iš Amsterdamo Cedricu Ygnace’u. Mums labai patiko šokti kartu. Jam reikėjo partnerės "Don Kichote". Nuvažiavau į Amsterdamą kaip kviestinė šokėja, sušokau "Don Kichoto" premjerą. Man iš karto pasiūlė vedančiosios balerinos sutartį. Ir mudu su vyru iš Stokholmo atvažiavome gyventi į Amsterdamą."

Kaip miestas Jurgitai labiau patiko Stokholmas, bet Amsterdame patogiau gyventi – viskas netoli, visur galima nueiti pėsčiomis. Ypač patogu, kai turi mažą vaiką. Tačiau gyvenimas Amsterdame verda greitesniu tempu nei Stokholme. Stokholme – ramu, kitokia atmosfera, kultūra. Amsterdame viskas daug paprasčiau. Žmonės paprastesni, bohemiški. Gyvenimas čia pigesnis, bet Stokholme – geresnės kokybės.

Kartu su vyru baletuose nešoka

J.Dronina grįžo į sceną praėjus dviem mėnesiams po sūnaus Damiano Ulysses’o gimimo. Šokėjų sūnus jau lanko vaikų darželį.

"Olandijoje moterys grįžta į darbą praėjus trims mėnesiams po gimdymo, bet mes tokio mažo neatidavėme į darželį. Viskas priklauso nuo mūsų darbo grafiko. Mes šokame skirtingus vaidmenis – nešokame poroje scenoje. Bet kai abu esame užimti vakare, su vaiku būna auklė arba mano mama, kuri atvažiuoja mums padėti kas antrą mėnesį", – pasakojo Jurgita.

J.Droninos vadybininkas – jos vyras. Kai ji gauna kvietimų šokti kituose teatruose, Serguei sudaro sutartį, siunčia CV, nuotraukų, nuperka bilietus, užsako viešbučius.

"Beveik kiekviena primabalerina ar primarijus, kurie yra kviečiami šokti į kitas pasaulio šalis, turi vadybininką. Kitaip neįmanoma suspėti. Man tiesiog pasisekė – mano vyras labai geras vadybininkas", – džiaugėsi Jurgita, dažnai kraunanti lagaminą į svečias šalis.

Į finansines derybas su teatrais ji nesileidžia, tačiau, pabrėžė, kiekvienas teatras ir kiekvienas spektaklis turi savo kainą. Dažniausiai garsieji pasaulio teatrai nemoka aukso kalnų – šokti juose yra garbė.

Įrengia ir parduoda butus

Jurgita ir Serguei turi galybę pomėgių. Serguei – profesionalus baleto fotografas, yra surengęs daug parodų. Abu žaidžia tenisą, domisi interjero dizainu, vykdo nekilnojamojo turto projektus.

"Mes perkame butus ir juos renovuojame. Interjero dizainą sukuriame patys. Tada samdome žmones, kurie įgyvendina mūsų idėjas, – pasakojo Jurgita. – Tokių projektų esame darę Švedijoje, dabar darome Olandijoje ir Monrealyje. Tokį projektą, nelygu finansinės galimybės, užimtumas teatre, galima padaryti per metus. Bet jau turime patirties – padarome greičiau. Kai butas būna įrengtas, kartais patys jame gyvename – tris mėnesius, pusę metų. Paskui parduodame. Esame padarę keturis tokius projektus.

Amsterdame viename bute gyvename – tai mūsų namai, kitą nuomojame. Savo stiliumi visi tie butai labai skirtingi – mes nedarome taip pat. Kaip baletas yra menas, sielos išraiška, taip ir būsto projektai mums yra tam tikra kūryba. Tai – kaip vaikai, pradėti nuo nulio ir užauginti. Širdyje jie mums visi brangūs."

Ar negaila jų parduoti?

"Gaila, bet reikia. Tas pats ir mene. Kai nėra kitos pakopos, kito laiptelio, kai esi patenkintas tuo, ką padarei, daugiau nesivystai", – įsitikinusi Jurgita.

Užsiminus, kad, baigę šokėjų karjerą, abu su vyru galės verstis tokiais nekilnojamojo turto projektais, Jurgita abejojo, ar norėtų turėti tokią profesiją. Anot jos, tai – šeimos pomėgis.

Spektaklio proga – auskarai

J.Dronina, kaip ir dera žvaigždei, buvo pasipuošusi briliantais.

"Paprasti. Taip sakau todėl, kad jie – mažučiai ir širdžiai mieli, vyro dovanoti. Pakabutis – pirmoji vyro kalėdinė dovana. Tada Stokholme buvau ne kartu su juo – repetavau "Don Kichotą" Amsterdame ir man buvo liūdna, kad nebuvau namie. Labai sunku per Kalėdas būti vienai ir kitoj šaly. Kai grįžau, vyras padovanojo tą pakabutį, kad šis būtų visada su manimi, jei kada nors tektų Kalėdas praleisti ne kartu. Žiedas su safyru vyro dovanotas mūsų pirmųjų Kalėdų proga Paryžiuje.

Sužadėtuvių žiedą jis padovanojo, kai pasipiršo Kinijoje, budistų šventykloje, o šitą – kai gimė sūnus. Viskas – su prisiminimais, – kalbėjo Jurgita. – Iki pažinties su Serguei aš nenešiojau papuošalų, man niekas jų nedovanojo, nes žinojo, kad nenešiosiu. Dabar nešioju tiktai vyro dovanotus, kurie turi ypatingus prisiminimus."

Tačiau auskarus su briliantais ji pati sau pasidovanojo "Gulbių ežero" proga. Tai buvo ypatingas spektaklis, kurį prisiminus Jurgitos akys akimirką sudrėksta.

"Jį šokau su mėgstamu partneriu – C.Ygnace’u, dėl jo atvažiavau į Amsterdamą. Jo karjera ėjo į pabaigą. Tuo metu mes šokome "Gulbių ežerą". Tai buvo vienas paskutinių mūsų šoktų spektaklių. Ta proga aš nusipirkau tuos auskarus", – sakė Jurgita.

Vizitinė kortelė

Jurgita Dronina gimė 1986 m. kovo 27 d. Saratove, Rusijoje.

1989 m. jos šeima atsikraustė gyventi į Lietuvą, Vilnių.

2004 m. Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje baigė baleto studijas.

2004–2005 m. studijavo Miuncheno (Vokietija) baleto akademijoje.

2005–2010 m. – Švedijos karališkojo teatro pirmabalerina.

Nuo 2010 m. – vedančioji Nyderlandų nacionalinio baleto teatro solistė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių