Sostinės dienų organizatorius: čia susipina tradicijos ir naujovės

  • Teksto dydis:

Mūsų tikslas buvo parodyti Vilnių ir kaip modernų, dinamišką, atvirą menams, kultūrai, kasmet į gera besikeičiantį gražėjantį miestą.

Šventė, kurioje susipina tradicijos ir naujovės

Prieš beveik dvidešimtmetį pradėta rengti Sostinės dienų šventė šiandien yra sėkmingas savo pagrindinę idėją išlaikantis renginys. Kokia buvo ta idėja, kaip keitėsi šventės veidas, kodėl anksčiau ji buvo rengiama rugsėjo antroje pusėje? "Vilniaus diena" apie tai  kalbėjosi su Sostinės dienų organizatoriumi Remigijumi Merkeliu.

– Prisiminkite Sostinės dienų pradžią, kaip viskas prasidėjo?

– Sostinės dienos jau skaičiuoja devyniolika metų. Pačioje pradžioje šventę rengė įvairios organizacijos, o kuravo Vilniaus miesto savivaldybė. 2003 m., kai buvo įsteigta mūsų bendrovė "Vilniaus festivaliai", kurios atsiradimą inicijavo didžiausi kultūros ir meno festivaliai Vilniuje, šį renginį savivaldybė perdavė mums. Mums visiems tai buvo nauja – surengti Sostinės dienas tuomet buvo didelis iššūkis, nes šis renginys buvo visai kitokio pobūdžio, negu mūsų rengiami festivaliai. Pirmieji žingsniai buvo gana nedrąsūs, tada Sostinės dienos tikrai nebuvo taip masiškai lankomos kaip dabar. Norėjosi surengti miesto festivalį ne bet kaip ir didelį dėmesį skirti kokybei. Ilgainiui pavyko suburti skirtingų sričių, organizacijų bei žmonių ir sukurti tokį šventės modelį, kuris gyvuoja jau šešerius septynerius metus ir yra tikrai sėkmingas. Tik kasmet tenka sukti galvas, kaip papildyti programą, ką įdomaus žmonėms parodyti, kaip praplėsti jų akiratį. Šiandien turime Sostinės dienas, kuriose – gausybė įvairaus žanro renginių, visi jie nemokami ir pritraukia masę žmonių.

– Kuo išskirtinė ši šventė?

– Iš kitų švenčių išsiskiriame tuo, kad mūsų pagrindinis prioritetas yra nešti kultūrinę žinią ir suteikti žmonėms ypatingų įspūdžių, nepakartojamų akimirkų visoje mūsų įgyvendinamų šventės renginių gausybėje. Stengiamės, kad šventė kvėpuotų ne praeitimi, o šiandiena, kaip ir pats Vilnius. Tačiau kartu stengiamės, kad ši šventė būtų jauki visiems vilniečiams bei miesto svečiams ir turėtų kuo didesnę trauką. Kadangi renginys yra masinis, tikrai esame atviri įvairiems sumanymams, netikėčiausioms idėjoms. Ypač jaunimui suteikiame galimybių pasireikšti. Jaunimas švęsti visada mokėjo, manau, mokės ir ateity. Kad ir ką sakytume, jaunimas yra šventės varomoji jėga.

– Kokia buvo Sostinės dienų idėja?

– Mūsų idėja – pristatyti Vilnių ne tik kaip kultūringą, gerbiantį savo tradicijas ir turtingą istoriją turintį miestą. Greta viso to, siekiame parodyti Vilnių ir kaip šiuolaikišką, dinamišką, kuriantį, atvirą menams, kultūrai, kasmet gražėjantį, žodžiu, ypatingą miestą. Sostinės dienose visi šie dalykai susipina, o pačią šventės idėją įgyvendiname laiko patikrintu būdu: simbolinėse Vilniaus erdvėse – Gedimino prospekte bei pagrindinėse sostinės aikštėse – koncentruotai ir labai prieinamai žmonėms pateikiame itin daug įvairiausių renginių, kruopščiai atrinktų, kokybiškų ir tinkamų tokio miesto bei tokio masto šventei.

– Kitose šalyse veikiausiai irgi vyksta panašių miesto renginių. Ar teko juose lankytis, gal semiatės praktikos iš užsienio šalių?

– Teko būti kai kuriose miestų šventėse užsienyje. Iš esmės daug kas panašu – dauguma renginių susiję su tų miestų tradicijomis, istorija. Kai kuriuose taip pat siekiama įgyvendinti naujus originalius sumanymus ir suteikti žmonėms nepakartojamų įspūdžių. Galima pasisemti daug įvairios patirties, žinoma, tai ir darome. Dabar pasaulis atviras, galime daug ką įdomaus perimti arba perduoti savo patirtis kitiems. Šios šventės esmė – kad viskas vyksta gatvėje. Nereikia eiti į koncertų sales, teatrą, tie dalykai patys ateina. Iš kitų kraštų, ypač pietų – Ispanijos, Italijos – miestų, švenčių galime pasisemti įdomių ir pas mus rečiau ar sunkiau įgyvendinamų dalykų, kaip antai, gatvės teatro žanras, kuris pas juos labai išplėtotas. Apskritai tokios šventės parodo, kas miestui svarbu, daro jį gyvą, o tai ir yra svarbiausia.

– Kaip per tiek metų pakito Sostinės dienų veidas?

– Šventė keitėsi, bet, atrodo, ta kaita vos pastebima, nes praėjo gana nemažai laiko. Nuo pirmo renginio pokytis vis dėlto radikalus. Pirmose mūsų rengtose Sostinės dienose nebuvo Dūzgiančio prospekto. Buvo įvairių eitynių, maršų su pučiamaisiais orkestrais, pamenu, kaip Rotušės aikštėje pjaustėme rekordinio dydžio, bene 10 metrų ilgio, duonos kepalą... Vėliau supratome, kad per mažai veiksmo, kad šventė per trumpa, norint, jog šventinė atmosfera būtų juntama ilgesnį laiką. Kai kurie mažesni miestai daro vienos dienos šventes, o Vilnius, kaip sostinė, gali ir visą savaitgalį leisti žmonėms džiaugtis renginiais. Dabar turime gausybę renginių Gedimino prospekte, penkias skirtingas scenas, knygų mugę, galerijų, visi gali kaip bitutės dūgzti pirmyn atgal po prospektą ir kaskart surasti ką nors nauja. Manau, toks modelis pasiteisino. Mėginimai plėsti šventę – ir geografiškai, ir laiko atžvilgiu – nepasirodė labai sėkmingi. Nes tada žmonės išsisklaido, nebelieka to jausmo, kad visi esame kartu, kad galime smagiausioje miesto erdvėje patirti daugybę įvairių įspūdžių ir puikių emocijų.

– Kas labiausiai džiugina šiųmetėje šventės programoje?

– Labiausiai džiugina pirmą kartą Lietuvoje rengiamas Vilniaus gatvės meno festivalis "Vilnius Street Art". Šis renginys labai susijęs su miesto kultūra, todėl jis puikiai papildo miesto šventę ir prideda labai svarbų vizualinį aspektą. Paradoksas, kad šiame renginyje nėra nieko tradiciškai šventinio, jokio masinio šurmulio, – tarsi pažiūrėjai į milžinišką paveikslą ant vieno ar kito pastato, ir tiek. Tačiau šis renginys atneša miestui naujų emocijų, papildo jo kultūrinę dvasią ir keičia identitetą.

– Norint surengti Vilniaus gatvės meno festivalį teko minti savivaldybės kelius dėl leidimų kurti ant pastatų. Kaip apskritai sekasi bendradarbiauti su miesto valdžia?

– Gauti norimą vietą vienam ar kitam sumanymui įgyvendinti visada yra sunkiausia. Ypač gauti leidimus kurti ant pastatų. Jie buvo gauti, bet tai užtruko. Mieste nėra tokio žanro renginių taisyklių. Kai rengiame Sostinės dienas, prašome leidimo renginiui, ir tai kur kas paprasčiau, nes jau yra nusistovėjusi tvarka. O čia vos ne statybos leidimą reikia gauti.

Įdomi yra kitų šalių patirtis šioje srityje. Tokie renginiai kaip gatvės meno festivalis vyksta daugelyje didžiųjų pasaulio miestų. Pavyzdžiui, Londone vietos policija turi Meno komisiją, kuri nusprendžia, ar padarytas vizualus viešas darbas yra meno kūrinys, ar ne. Jei ne, jį nupiešęs žmogus sumoka simbolinę baudą ir gauna įspėjimą, o antrą kartą už tokį "darbą" skiriama labai griežta bauda. Pas mus irgi galėtų būti įvesta kokia nors tvarka, aiškiai reglamentuojanti, suteikianti leidimus ant vieno ar kito pastato menininkams pristatyti savo darbus. Aišku, reikia dar atsižvelgti ir į tai, kad nemažai pastatų priklauso kultūros paveldui.

Svarbiausia, kad visi Vilniaus gatvės meno festivalio darbai daromi legaliai, nes iki šiol net ir kai kurie šio žanro menininkai, kurie norėjo pasireikšti ir ką nors gero nutapyti, tai darydavo nelegaliai. O dabar jie apstulbę, kad šiame festivalyje tai galima daryti legaliai. (Šypsosi.)

– Tai yra prošvaisčių, kad savivaldybė ims keisti miesto tvarką reglamentuojančius įstatymus, kad tokius festivalius galėtumėte rengti?

– Manau, jie dabar išgirdo visas festivalio rengėjų pastabas bei pasiūlymus, ir tikiu, kad sugalvos, ras būdą, kaip ta tvarka galėtų būti reglamentuota.

– Ar Sostinės dienų data turi kokią nors reikšmę?

– Kai perėmėme Sostinės dienas, jų data buvo apie rugsėjo 20–25 d. Tuometėje savivaldybėje buvo hipotezių, kad apie tokį laiką Gediminas susapnavo savo garsųjį sapną apie Vilniaus sukūrimą. Kiek žinau, šios hipotezės nėra istoriškai patvirtintos. Ir mums buvo liepiama išlaikyti panašią datą. Pirmąsias šventes darėme tokiu laiku ir supratome, kad ši data tikrai netinkama miesto šventei. Nes rugsėjo pabaiga gerokai vėsesnė, ypač vakarais būna šaltoka, žmonėms nebesinori būti lauke. Todėl nusprendėme Sostinės dienų datą perkelti į pirmą rugsėjo savaitgalį. Pavasarį turime "Kaziuką", vasara daugeliui yra atostogų metas, taigi Sostinės dienoms geriausia pati rudens pradžia.

– Atidarymo koncerte penktadienį Lietuvos publikai koncertuos grupė "Brainstorm" (dabar jau "Prāta Vētra"). Kaip sumanėte juos pasikviesti?

– Jau pernai norėjome juos pasikviesti, bet nepavyko. Na, tai yra viena garsiausių Baltijos šalių grupių, turinti daugybę gerbėjų ir Lietuvoje. Jų muzikoje yra puikus balansas tarp tradicinio skambesio ir naujovių, originalesnių elementų. Paties grupės lyderio ir vokalisto asmenybė žmones labai žavi, traukia. Džiaugiamės, kad pavyko susitarti. Suderinome datas, be to, dar pamatėme, kad penktadienį kaip tik Lietuvos rinktinė su latviais žaidžia krepšinį, šiam pasibaigus visi galės traukti į koncertą Katedros aikštėje.

– Kalbant apie muzikos žvaigždes, šiemet švenčiate savo bendrovės dešimtmetį ir ta proga birželį į Vilnių buvote atvežę legendinį Bobby McFerriną. Smalsu, ar sunku pasikviesti tokias žvaigždes ir ar dideli jų reikalavimai?

– B.McFerrino koncertas buvo išskirtinis renginys, nedažnai darome koncertus didelėse salėse – tokiose kaip "Siemens" arena. Nors ši muzikos žvaigždė scenoje jau daugiau nei keturis dešimtmečius, bet ji vis dar gyvybinga – B.McFerrinas išlaikęs ir ištobulinęs savo talentą, savo gamtos dovaną. Retas atvejis, kai vyresni atlikėjai sugeba taip ilgai išsaugoti savo geriausias savybes.

Ar lengva pasikviesti? Pavyzdžiui, derybos dėl šiuolaikinio šokio įžymybės Sashos Waltz, kuri su savo trupe pasirodė Vilniuje birželio pabaigoje, užtruko beveik dešimt metų. Kadangi tai labai brangi trupė, buvo deramasi ir su fondais, kad būtų skirta finansinė parama. Juk neturime didelių salių, tinkamų aukšto lygio muzikos ir teatro projektams. Jei turėtume 2–2,5 tūkst. vietų koncertų ar teatro salę, būtų daug geresnės galimybės pasikviesti iškilių menininkų ir šiandienos garsenybių.

B.McFerriną pavyko prisišnekinti gana greitai. Gal net, sakyčiau, per mažai laiko turėjome reklamai. Bet viskas pavyko. Jo reikalavimai labai aukšti, ypač techniniai. Kalbant apie atlikėjo išskirtinumą, vienas specifinis B.McFerrino reikalavimas buvo tas, kad viešbučio kambariuose nebūtų jokio televizoriaus. Jis jo nežiūri ir į tą aparatą reaguoja neigiamai. Šį reikalavimą teko išpildyti. Beje, žinau, kad B.McFerrinas mėgsta pasivaikščioti nešdamasis knygą, gal tai Biblija, o gal kokia kita. Ir Vilniuje jis ėjo pasivaikščioti po senamiestį vienas su knyga, niekas iš mūsų jo nelydėjo, nes toks buvo jo prašymas.

– Ar kitais metais planuojate atvežti kokią didelę žvaigždę?

– Esame užmetę keletą meškerių ir laukiame atsakymų iš tikrai garsių atlikėjų, bet kol tų atsakymų dar negavome, palaikysiu tai paslaptyje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių