Metalo muzikantas – lietuvių kalbos mokytojas

Šeštadienį dauguma mūsų vienai dienai sugrįšime į mokyklą – pasveikinti mokytojų jų dienos proga. Šį atsakingą darbą dirbti gali tikrai ne kiekvienas, kaip įsitikinęs aštuoniolika metų lietuvių kalbos mokytoju dirbantis Rimantas Ganseniauskas.

"Būdamas penkiolikos šešiolikos jau žinojau, kad būsiu mokytojas", – interviu "Vilniaus dienai" sakė Vilniaus rajono Nemėžio šv. Rapolo Kalinausko gimnazijoje lietuvių kalbą dėstantis ir sunkiojo metalo muzikos grupėje "Mandragora" gitara grojantis 41-ų R.Ganseniauskas. Sakysite, kas gali būti bendra tarp tokio solidaus dėstomo dalyko ir metalo? Muzika yra R.Ganseniausko pomėgis, kuriuo puikiai sugeba paįvairinti savo tikrąja veikla visada laikytą mokytojo darbą.

– Rimantai, užsiminėte, kad apie mokytojo profesiją minčių turėjote jau paauglystėje. Kas pastūmėjo šio kelio link?

– Vaikystėje svajojau tapti karininku, bet paskui pasaulėžiūra apsivertė. Būdamas penkiolikos šešiolikos jau žinojau, kad būsiu mokytojas. Buvau humanitaras, reikėjo nuspręsti tik viena – kurį dalyką pasirinkti. Iš pradžių norėjau tapti vokiečių kalbos mokytoju, bet tikriausiai tas tautinis atgimimas (mokyklą baigė 1990 m. – red. past.), perversmo vėjai paskatino labiau domėtis lituanistika. Buvome pirmoji laida, kuri gavo Lietuvos Respublikos atestatus.

– Taigi pasirinkote lietuvių kalbos studijas?

– Tada ne taip paprasta buvo įstoti – į vieną vietą pretendavo devyni žmonės, buvo tas dvasinis pakilimas. Baigiau lietuvių kalbą Vilniaus pedagoginiame universitete, paskui įsidarbinau mokykloje – dirbau Pilaitės vidurinėje. Nemėžio šv. Rapolo Kalinausko gimnazijoje atsiradau, kai prisireikė papildomų pajamų. Atlyginimai buvo tokie maži, kad reikėjo antro darbo. Ilgainiui gimnazija tapo mano pagrindine darboviete. Dėstau čia jau trylika metų.

– Čia dėsto ir jūsų žmona, tiesa?

– Ji taip pat yra lietuvių kalbos mokytoja (šypsosi). Su žmona susipažinome universitete. Aš atėjau čia dirbti, paskui atėjo ir ji, tada ir dukra čia pradėjo mokytis. Juokiuosi, jog liko tik katiną atsivežti, kad peles pagaudytų, ir būtų visa šeima.

– Kokio požiūrio iš kitų sulaukiate, kad esate mokytojas ir muzikantas?

– Nemanau, kad tai kas nors neįprasta. Turiu daug draugų, kurie dirba mokytojais ir groja tą pačią muziką. Manau, kad nieko tai nestebina.

– Kaip į jūsų gyvenimą atėjo muzika?

– Tam irgi turėjo įtakos mokykla. Tada visos jos turėjo savo ansamblius. Tai ir paliko įspūdį: tavo bendramoksliai, mokytojai, visi groja, repetuoja, paskui koncertuoja. Išplėtęs akis stebėdavau tuos pasirodymus, matyt, taip ir užsikabinau. Gitara groju nuo devyniolikos metų. Tais laikais nebuvo nei interneto, nei tokių galimybių kaip dabar pačiam mokytis. Kadangi gyvenau provincijoje, artimiausia muzikos mokykla buvo gal už 20 km. Radau laikraštyje skelbimą, susisiekiau, man paštu atsiųsdavo medžiagą, kontrolines užduotis ir taip per atstumą mokiausi.

– Kaip muzikinis kelias atvedė iki grupės "Mandragora"?

– Brązginau gitara, bet nemaniau, kad pradėsiu rimčiau groti. Mano krikštatėvis kokiais 1978 m., tais hipių laikais, turėjo grupę. Jis man nupirko gitarą, parodė pirmuosius akordus, tačiau tada manė, kad pagrosiu metus ir numesiu. Bet užsikabinau. O grupę sukūriau jau baigęs universitetą.

– O pačiam nebuvo minčių dėstyti muziką?

– Ne, nebuvo. Būtų per sudėtinga, niekad nebuvau apie tai pagalvojęs. Išmokyti vaikus to, ko reikalauja pagrindinio ugdymo programa, labai sunku. Nežinau, gal anais laikais susiformavo toks požiūris, kad muzika nėra taip rimta. Nors tokiam požiūriui dabar nepritariu, matyt, kadaise ir pats taip mąsčiau.

– Kas labiausiai žavi mokytojo darbe?

– Iššūkiai. Pats turėjau labai šaunių mokytojų. Tarybiniais laikais vyko tokia laida "10 x 10", tarpusavy kovodavo miestai. Ukmergės komandai atstovavo mano mokyklos mokytojai. Tais laikais jie mums buvo žvaigždės. Įsivaizduokit, buvo vienas vienintelis kanalas ir per jį rodydavo žaidime dalyvaujančius mūsų mokytojus. Jie buvo pavyzdys, žinojau, kad tas darbas yra pilnas iššūkių ir kad ne bet kas gali jį dirbti. Tai buvo ir iššūkis sau pačiam – ar galėsi tai daryti? Kita vertus, tais laikais nebuvo labai didelio profesijų pasirinkimo, tai atsirado vėliau. Aš augau tada, kai buvo kelios pagrindinės profesijos – mokytojo, gydytojo, policininko (šypsosi). Į tai ir orientavausi.

– Nuo ko labiausiai pavargstate mokykloje?

– Krūviai dideli, ne visada pavyksta įdomiai pravesti pamoką, nes turint šešias septynias pamokas per dieną ir fiziškai, ir protiškai yra sunku kiekvienai jų pasiruošti, kad būtų nuo iki. O norisi, kad būtų.

– Ar dideli dabar mokinių reikalavimai mokytojams?

– Manau, kad taip. Reikalavimai dideli ne tik mokinių, bet ir tėvų. Mokytojas yra ir policininkas, ir teisėjas, ir tėtis, ir mama, jei kas ne taip, iškart pradedama galų ieškoti. Mokytojas iš tikrųjų turi labai daug nerašytų pareigų.

– Kaip save vertinate – esate griežtas mokinių atžvilgiu?

– Nesu nei griežtas, nei per daug atlaidus. Palaikau draugiškus santykius, bet man ant galvos nešoka.

– Kaip šiais laikais vaikai baudžiami mokykloje? Anksčiau už nepaklusnumą tekdavo ir kampe pastovėti.

– Ne, ne, niekas į kampą nestato. Anksčiau ir su liniuote per pirštus gaudavome, dabar apie tai nėra net kalbos. Rašomos pastabos, informuojami tėvai. Yra elektroninis dienynas, ten jie puikiai mato kasdienę situaciją. Dabar mokytojas labai rizikuoja, net jei ir griežtesnį žodį pasako.

– Kokių savybių reikia norint pelnyti vaikų pasitikėjimą, išpuoselėti tą draugišką santykį?

– Na, čia, manau, labai svarbus pats situacijos valdymas psichologiniu požiūriu. Pažįstu daug puikių specialistų lituanistų, bet mokytojais dirbti jie negali. Nežinau, ar tų savybių galima išmokti, gal tai įgimti dalykai?

– Ar įmanoma suderinti lietuvių kalbą ir muziką? Kaip per pamokas panaudojate savo muzikinius sugebėjimus?

– Būna, kad pagrojame ir padainuojame. Ir Salomėjos Neries "Senelės pasaką" kažkada dainavome roko stiliumi. Įmanoma visa tai suderinti, ir mokiniams tai labai įdomu, kitaip, netradiciškai.

– Kokiomis detalėmis paįvairinate savo pamokas?

– Turime įvairios vaizdinės medžiagos, kartais nusibosta visos tos sausos pamokos, tai pažiūrime filmą. Ne šiaip bet kokį, bet kokią nors ekranizaciją. Vaikai ir atsipalaiduoja, ir pamato vaizdžiai tai, ką skaitome. Daug galima prisigalvoti. Tik kai per savaitę turi 23 pamokas, tikrai nepavyksta visų jų padaryti tokių įdomių, kaip norėtųsi, fiziškai neįmanoma. Bet stengiamės.

– Kalbant apie mokymo sistemą, modulį, ko, jūsų galva, trūksta? Ką būtų galima daryti kitaip?

– Vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėse ugdymas yra profiliuotas, pasiūla nemaža ir įdomi. Bet, manau, reikėtų daugiau praktinių dalykų – ekonomikos, kas jiems būtų pravartu, teisinių pagrindų ir panašiai. Tokių dalykų trūko, kai aš baigiau mokyklą, bet trūksta jų ir dabar. Duodame daug sausų žinių. Pavyzdžiui, mūsų laikais buvo toks mokomasis dalykas – šeima. Žinojai, kas yra vyras, kas moteris, kas tie santykiai, kaip juos kurti. Manau, toks dalykas irgi praverstų.

– Kokias vertybes puoselėjate pats ir ko mokote vaikus?

– Didžiausia vertybė man yra žmoniškumas. Kad žmogus žmogui būtų ne vilkas, o žmogus. Žinoma, pasidaliji ir ta per gyvenimą sukaupta patirtimi.

– Gal prisimenate kokią linksmą ar ne itin malonią mokinių jums iškrėstą išdaigą?

– Buvo viena tokia, kai dirbau Pilaitėje. Savo spintelėje laikydavau bandeles. Kartą per pertrauką, kol manęs nebuvo, kažkas ten įlindo, į bandelę įkišo nulaužtą šakutę ir pripylė lipalo. Tai buvo toks neskaniausias mano išbandymas.

– Taip nutiko, nes kuris nors iš moksleivių jūsų labai nemėgo?

– Ne, ne, čia tiesiog pokštas (šypsosi). Ir laukė, kada aš tos bandelės atsikąsiu.

– Atsikandot?

– Atsikandau. Tą skonį dar ir dabar prisimenu. Gerai, kad danties neišsilaužiau.

– Pagavote kaltininkus?

– Kaltininkus labai greitai galima identifikuoti. Vaikai tuo ir skiriasi nuo suaugusiųjų, kad meluoti nelabai moka (šypsosi).

– Kaip nors nubaudėt?

– Net nepamenu, bet žinau, kad tragedijos iš to nedariau. Tai įvyko pirmais mano mokytojavimo metais. Paskui įgyji patirties, gal pavyksta sustyguoti ir mokinių elgesį.

– Lengva su mokiniais rasti bendrą kalbą? Ar jie vis dėlto linkę šiauštis?

– Tai ir yra pedagogo menas, turi rasti priėjimą prie kiekvieno, vaikai skirtingi. Manau, nuoširdumas paperka. Jei nepateiki savęs kaip diktatoriaus, esi atviras, problemų nėra. Daugelis dabar baisisi, koks čia jaunimas, kokia karta. O iš tiesų – puikiausi. Išleidau dvyliktokus – nuostabūs mokiniai, iniciatyvūs, veržlūs, ir pats kartais šio to iš jų pasimokydavau. Nebijo, bando, jie visai kitokie, nei mes buvome. Jie laisvesni. Esu labai pozityviai nusiteikęs dėl ateities. Visos žinios prasideda nuo kraupiausių dalykų, o geri, pozityvūs paskęsta toje jūroje.

– Kaip manote, ar vyrui mokytojui lengviau?

– Na, žinot, yra tokių moteriškių, kurios puikiai tvarkosi. Ir yra vyrų, kurių ūgis – du metrai, bet jiems nepavyksta. Vaikai yra skeneriai. Nesvarbu, tu vyras ar moteris, vaikai nuskenuoja tave per kelias minutes. Gerai būtų, jei mokykloje būtų pusiausvyra – panašus skaičius mokytojų vyrų ir moterų, kad vaikai gautų ir vyriško, ir moteriško auklėjimo, kaip šeimoje.

– Lengviau su jaunesniais ar vyresniais mokiniais?

– Su vyresniais. Dabar vėl tenka persiorientuoti prie mažiukų, prie jų užduodamų klausimų, keliamų problemų. Su vyresniais viskas buvo kitaip, daug ką jie patys sugebėdavo pasidaryti, buvo mažiau rūpesčių.

– Mokykla atima daug laiko, kada jo lieka muzikai?

– Repetuojame tris kartus per savaitę, iš viso – apie šešias valandas. Manau, būtų sudėtingiau atrasti laiko, jei dirbčiau kokį kitą darbą nuo ryto iki vakaro.

– Kaip švenčiate Mokytojų dieną?

– Visada būna koncertas, mokinių pasirodymai, mokytojai susirenka atskirai prie kavutės, paskui arba su visu kolektyvu kur nors pratęsiame šventę, arba išsiskirstome į smulkesnes grupeles.

– Kaip manote, ar kada nors pasuksite iš mokyklos kur nors kitur?

– Norėčiau pamėginti pagyventi be mokyklos, bet nežinau, kiek ilgai ištverčiau. Gyvenime daug darbelių esu išbandęs, bet visi jie buvo kaip pašaliniai. Pagrindinė mano veikla yra mokykla.

– Sakote, nežinote, ar ištvertumėte. Tai kas labiausiai čia šaukia sugrįžti?

– Pats procesas. Jei jau aštuoniolika metų dirbu mokytoju, matyt, čia jau mano vieta.



NAUJAUSI KOMENTARAI

anila

anila  portretas
MC the best !!!!!
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių