Televizijos ir radijo laidų vedėjas, muzikantas Marijus Berenis, dar žinomas kaip Tru Sabaka, augo visai ne stoties rajone, apie kurį dainuodavo legendiniai ŽAS, o vienoje vaizdingiausių Vilniaus vietų – ant Tauro kalno.

"Į vieną pusę – Gedimino prospektas, į kitą – senamiestis, tad vieta buvo labai vaizdinga. Vietos, kur mes būdavome dažniausiai, – parkas prie Profsąjungų rūmų, vėliau – ant paties Tauro kalno, gerdavome alų, žiūrėdavome į praeivius. Ne, gitaromis nebrązgindavome, nes nemokėjome nei "Hiperbolės" dainų, nei "svajoklių". Keliavome tiesiai į rūsį", – pasakojo M.Berenis.

Dar prieš ŽAS užuomazgas jis grojo gerokai sunkesnę – death metal – muziką grupėse "Regrerdior", "Ghostorm". Vėliau atsirado ŽAS – pačioje pradžioje jos muzikoje dominavo tuo metu greit populiarėjęs gatvės muzikos, t. y. gangsta rap, stilius, tik vėliau grupė sušvelnėjo, kol galiausiai ėmė groti popšlagerius. M.Berenis, kalbėdamas apie vieną geriausiai įsimintų pirmųjų ŽAS dainų ir vaizdo klipų "Jis gyvena stotyje", tvirtino, kad tuo metu prastos reputacijos rajonas grupės biografijoje buvo reikalingas kuriamam įvaizdžiui.

"Mes pradėjome nuo tokio įvaizdžio kūrimo. Galvojome, kodėl Lietuvoje nėra tokios hip hopo kultūros, kokia egzistuoja ne tik JAV, bet ir, pavyzdžiui, Prancūzijoje. Muzika, kurią dainuoja priemiesčių jaunimas, gaujų nariai. Būtų nelogiška, jei pas mus repuotų vadinamieji urlaganai, tai mes pasirinkome kitokį variantą, kai repuoja bomžai. Buvo juokinga, kai pradžioje dar nedaug kas buvo matę mūsų įrašus, o atvažiavus į koncertus vis klausdavo – vyrai, ar rimtai stotyje smirstat?" – prisiminė buvęs ŽAS lyderis.

M.Berenis tvirtino, kad tuo metu Vilniuje radosi ir daugiau repo grupių, pavyzdžiui, "G&G sindikatas", – jos į tai, ką darė, žiūrėjo rimtai, kaip į socialinį reiškinį, kaip į subkultūrą. O ŽAS tai tebuvo pramoga.

"Taip, subkultūrų buvo dar mūsų tėvų laikais – buvo bandymų būti hipiais, buvo bandymų pankuoti. Bet tuo metu nešioti skiauterę buvo labiau politinis protestas, pagaliau, niekas juk nežinojo, kas tie pankai, kas ta jų anarchija, niekas nesigilino į tos subkultūros ideologiją. Dabar būti, pavyzdžiui, metalistu yra kur kas lengviau – galime gauti bet kokių įrašų, o anksčiau juos rinkdavome pusiau kontrabandiniu būdu, galime gauti bet kokios informacijos. Antra dalis – įvaizdis. Nebereikia pačiam vadinamųjų kierkų, t. y. apyrankių su kniedėmis, daryti, nebereikia tų kniedžių lupinėti iš portfelių galų. Tuo metu patys visur ieškodavome džinsų, patys darydavome trafaretus ir purkšdavome dažus ant marškinėlių", – tuomečių Vilniaus metalistų iššūkius vardijo jis.

Beje, iš tikrųjų M.Bereniui mieliausios Vilniaus vietos, kuriose vyksta ar vykdavo susitikimai su draugais, – Pilies, Vilniaus ar Vokiečių gatvės.

"Buvo nemažai vietų Pilies gatvėje, kur susitikdavome, dabar tokių konkrečių vietų nėra. Bet, kaip sakoma, iš ko pažinsi palangiškį? Iš to, kad jis – neįdegęs. O vilnietį pažinsi iš to, kad jis neturi mėgstamiausios vietos – visas Vilnius jo", – palygino jis.

Labiausiai Vilniuje šypseną keliantis dalykas Tru Sabakai – ką tik į sostinę atvykusių provincialų pabrėžtinas noras vadintis tikrais vilniečiais.

"Myliu visus Lietuvos miestus, bet labai juokinga būna, kai jie, pabuvę vos dvi savaites Vilniuje, įsijaučia į vilniečio vaidmenį – jie jau ne iš Lazdijų, Marijampolės, Kėdainių, bet vilniečiai. Nors dar net nežino, kaip Vilniuje elgtis. Tas pats juk vyksta ir su išvykstančiais į užsienį, kai grįžta koks nors pažįstamas iš Čikagos ar Niujorko, pabuvęs vos tris savaites ir sako: "O pas mus Šikagoj..." Nors mano brolis ten gyvena dvidešimt metų ir kalba be akcento. Tai kelia juoką", – sakė jis.

Laidų vedėjas visiems vilniečiams – ir čia gimusiems, ir atvykusiems – palinkėjo mylėti savo miestą.

"Žinau, kad šį bruožą turi klaipėdiečiai, – iškart matyti, jog jie myli savo miestą. Tad ir vilniečiams linkiu to. Mažiau skųstis, daugiau džiaugtis", – patarė M.Berenis.