Ką mano naujasis Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų vadovas gydytojas ir mokslininkas prof. dr. Feliksas Jankevičius? "Jokių lenktynių tarp ligoninių negali būti. Civilizuoti žmonės stengiasi bendradarbiauti, o ne kariauti", – "Vilniaus dienai" sakė jis.

– Konkurencija tarp Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų ir Kauno sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų, apie kurią kalbama jau daugelį metų, egzistuoja? Ji naudinga?

– Konkurencija naudinga, nes ji skatina tobulėti. Tačiau ne kažkokie įtempti santykiai, įtemptas bendravimas. Tas senas varžytuvių tarp Vilniaus ir Kauno tradicijas apskritai reikia laužyti. Konkurencija turėtų būti gerąja prasme, bet jokiu būdu nesukelti kažkokio antagonizmo ir priešpriešos. Mes, Lietuva, esame tokie maži, kad turėtume didžiuotis viskuo, ką turime savo šalyje, visais pasiekimais bet kurioje srityje, taip pat ir medicinoje.

Todėl mes su Kauno klinikų vadovu prof. dr. Renaldu Jurkevičiumi jau sutarėme laužyti tas įsisenėjusias "tradicijas" ir esame sutarę gerinti bendradarbiavimą, mokslinį ir visokį kitokį, tarp dviejų pagrindinių universitetų ligoninių. Manau, tai yra labai svarbu – jeigu mes derinsime savo planus ir suremsime pečius spręsdami tiek klinikinius, tiek administracinius ir mokslinius klausimus, galėsime kur kas greičiau išspręsti daugybę problemų.

Santaros klinikų nuotr.

Jokių lenktynių tarp ligoninių negali būti. Nepamirškime, kad visi dirbame tam pačiam tikslui – Lietuvos žmonėms, ir jeigu viena įstaiga turi ko iš kitos pasimokyti, reikia tuo tik džiaugtis ir stengtis tą jų patirtį įsisavinti. Taip elgiamasi civilizuotoje visuomenėje. Priešprieša, kurios pagrindas – tik liguistos ambicijos, yra nesubrendusios visuomenės požymis. Civilizuoti žmonės stengiasi bendradarbiauti, o ne kariauti.

– Esate vienos didžiausių šalies gydymo įstaigų vadovas. Ar tai, jūsų manymu, daugiausia, ko gali pasiekti gydytojas per savo karjerą?

– Tai yra, be jokios abejonės, atsakingos pareigos, bet tikrai nemanau, kad tai turėtų būti visų gydytojų siekiamybė. Taip pat kaip ir ne kiekvieno gydytojo siekiamybė yra dirbti universiteto ligoninėje. Yra puikių, nuostabių gydytojų, aukšto lygio profesionalų, kurie nenori dirbti mokslinio darbo, nes tam reikia skirti nuo savo tiesioginių pareigų – klinikinio darbo – liekantį laiką, vadinasi, aukoti savo laisvalaikį. Ir aš tikrai gerbiu tuos žmones – jie skiria laiką tobulinti savo profesinę kvalifikaciją, kyla karjeros laiptais savo profesinėje srityje. Bet universiteto ligoninė yra kas kita. Jeigu mes kalbame apie mokslo ir klinikinio darbo derinimą, vadovavimas universiteto ligoninei šioje srityje yra labai aukšta pozicija.

– Santaros klinikų vadovu esate išrinktas penkeriems metams. Kokios bus Santaros klinikos, baigiantis jūsų kadencijai?

– Manau, Santaros klinikos tikrai išlaikys savo lyderystę Lietuvos medicinoje, ir tik dar labiau sustiprės, nes yra inicijuota be galo daug naujų veiklų, tarptautinio bendradarbiavimo projektų. Čia sukoncentruotas Lietuvos medicinos elitas, yra toks proto, intelekto potencialas, kuris išsiskleis visa savo jėga ir pagerins situaciją daugelyje medicinos sričių, pakels sveikatos priežiūrą į dar aukštesnį lygį. O aš stengsiuosi padaryti viską, kad šios ligoninės vaidmuo Lietuvos medicinoje būtų ne mažesnis nei dabar.

– Kada ir kodėl nusprendėte tapti gydytoju?

– Man visados buvo artimi biologijos mokslai, būdamas vaikas domėjausi gyvūnų pasauliu, ir visada maniau, kad mano ateitis bus susijusi su gamtos mokslais, bet ne su matematika ar fizika.

O dar šalia visada turėjau žymų gamtininką, savo dėdę Karolį Jankevičių – ilgametį Botanikos instituto direktorių, žurnalo "Mokslas ir gyvenimas" vyriausiąjį redaktorių. Su juo konsultuodavausi įvairiais klausimais, jo pavyzdžiu norėjau sekti. Jis paragino mane rinktis tokią sritį, kur veiklos rezultatas labiau matomas, nes išsaugoti gyvūnų ar augalų rūšį yra svarbu, bet pagydyti žmogų yra dar svarbiau, ir greičiau matysi savo darbo rezultatą.

Mes, Lietuva, esame tokie maži, kad turėtume didžiuotis viskuo, ką turime savo šalyje, visais pasiekimais bet kurioje srityje, taip pat ir medicinoje.

Ir įstojęs studijuoti medicinos aš tikrai niekada nesigailėjau, nes tas matomas rezultatas, tavo darbo vaisius – ligonio pasveikimas – yra labai svarbus. Dirbant administracinį ar mokslinį darbą taip greitai to rezultato nesimato, nes čia reikalingas ilgai trunkantis, atkaklus, nuoseklus darbas. O kai operuotas ligonis po penkių parų pasveiksta ir važiuoja namo, apima baigtinio darbo pasitenkinimas. Beje, ir visuose kituose darbuose man norisi greitai pamatyti rezultatą – čia gal toks chirurginis požiūris.

Vis dėlto aš esu ir gydytojas, ir mokslininkas, savo karjeroje vienodai dėmesio skiriu tiek klinikiniam, tiek moksliniam darbui. Mokslo srityje mes vykdome labai ilgai trunkančius projektus, kartais net nežinodami, ar rezultatas bus teigiamas, ar mes tikrai pasieksime tą tikslą, kurį buvome išsikėlę. Tačiau tai yra intelektualus darbas, kuris taip pat yra labai svarbus, nes, norint geriau pažinti ligą ir pasiekti geresnių rezultatų ją gydant, būtina gilintis, o gilintis galima tik atliekant mokslinius tyrimus, siekiant greitesnio inovacijų atėjimo iki ligonių. Tokią galimybę ir suteikia darbas Vilniaus universiteto ligoninėje, nes tokia yra universiteto ligoninės misija.

– Ar administracinis darbas netrukdys dirbti tiek mokslinio, tiek klinikinio darbo?

– Tikrai taip, administracinis darbas yra visiškai kita sritis. Bet universiteto ligoninėje didelis dėmesys skiriamas visoms šioms sritims – administraciniam, moksliniam darbui ir inovacijoms. Tai yra universiteto ligoninės misija – per mokslinį darbą, per aukščiausio lygio sveikatos paslaugų teikimą skubinti inovacijų atėjimą iki paciento. Kito kelio nėra. O tos inovacijos šiais laikais yra labai sudėtingos. Tai dažniausiai arba be galo sudėtinga technologija, medicininė aparatūra, arba dar gilesnis ligos pažinimas per molekulinę biologiją, per genų sandarą. Gilinantis į šiuos dalykus, atliekant tyrimus, inovacijas galima greičiau pritraukti iki mūsų kasdienio klinikinio darbo.

Tad tokia universiteto ligoninės specifika – sujungti šias tris skirtingas sritis, kad jos sėkmingai komponuotų, sinergiškai veiktų.

Tiesa, dažnai diskutuojama, kas geriausiai gali vadovauti tokiai milžiniškai ligoninei. Galbūt tai turėtų būti administratorius, kuris visiškai neturi medicininių žinių, bet yra toli pažengęs vadybos srityje? Tačiau, mano manymu, tai turėtų būti klinicistas, mokslininkas, kuris turi ilgametę klinikinio ir mokslinio darbo organizavimo patirtį.