Pasak jo, savaip skursta ir pasiturintys, aukštą statusą turintys žmonės, stokojantys džiaugsmo, artimo ryšio, laiko sau ar šeimos nariams.

„Prieš šventes apsivaliusios centrinės miesto gatvės atrodo visai reprezentatyviai. Tačiau svarbu suvokti, kad ir mūsų gyvenimuose, širdyse yra vietų, kurios šiukšlinos, kurias izoliuotume. Kalėdos – metas stabtelėti ir pažvelgti į save tiesoje, legalizuoti savo puses, kurias ignoruojame ir kitiems nerodome“, – sakė kun. Mozė.

Pasak Vilniaus arkivyskupijos Carito sielovadininko, esame nuodėmingi, bet patys bijome tai priimti ir ieškome kaukių, blizgučių, kurie tą mūsų dvasinį skurdą pridengtų.

– Lietuvoje didelė socialinė atskirtis, kita vertus, – akivaizdus polinkis labiau rūpintis asmenine gerove, kurią tik šiek tiek sušvelnina šventės.

– Jei nuvažiuotume į priemiesčius, pamatytume, kad prieš klodami pamatus žmonės pasistato tvoras. Tos tvoros, ne vien teritorinės, bet ir mąstymo –apsiriboti privačiu gyvenimu, minimaliai bendrauti ir bendradarbiauti su kaimynais, kitais.

Mano privatus gyvenimas turi būti tobulas – parketas, baltos užuolaidos ir staltiesės. Už lango galbūt sąvartynas, bet tai – nebe mano rūpestis.

– Kodėl ne išeitis apsitverti, atsiriboti?

– Žmogus yra santykio būtybė ir jeigu užsidarys, nebus laimingas. Taip, jis susikurs iliuzinį pasaulėlį, kuriame gyvens, tačiau tai neatvers galimybės bendrystei. Žmogus laimingas tuomet, kai bendrauja, o ypač – jei pasiseka dalintis su kitais.

Kalbu ne apie tai, kad turtingi žmonės staiga turi viską atiduoti vargšams. Vargu ar tokį komunizmą verta įgyvendinti. Bet pastebėti kitą žmogų, nepaisant jo socialinės padėties, pajamų – mums vis dar iššūkis.

– Net ir savo neparadinę pusę sunku priimti. Ar ne todėl tiek daug negailestingumo sau ir kitam?

Kalbu ne apie tai, kad turtingi žmonės staiga turi viską atiduoti vargšams. Vargu ar tokį komunizmą verta įgyvendinti. Bet pastebėti kitą žmogų, nepaisant jo socialinės padėties, pajamų - mums vis dar iššūkis.

– Aš sakyčiau, bėda, kad šiandien save žmogus labai sunkiai suvokia kaip norėtą, kurtą ir esantį Dievo plane - unikalų, vienintelį, nepakartojamą, su viskuo, ką turi. Nebūtinai vien gražaus ir švento.

Būtent tokį mane Dievas myli, tokio norėjo. Ne dėl to, kad žavėtųsi broku – dėl to, kad toks žmogus gali pasitarnauti kitam. Neįmanoma išmokti atleidimo, jei niekas tavęs nepykdo, arba kantrybės, jei niekas nepriverčia laukti. Dievas panaudoja ir mūsų blogas savybes, kad kažką suprastume apie save, šalia esančius žmones ir patį Kūrėją.

Nelengva pamatyti visumą kaip audinį ar kilimą, kur kiekvienas siūlas yra reikalingas galutiniam šedevrui, ir šiandien tokio visuminio žvilgsnio stokojame. Kiekvienas atskiras siūlas gali manyti esąs šedevras, tačiau visas vaizdas išryškės kažkada, supinant mus skirtingus ir kaip gijas įaudžiant į bendrą audinį.

Dėl to vargšai taip pat reikalingi – kiekvienai bendruomenei, kiekvienam miestui, kad ugdytų jų solidarumą, jautrumą, atsakomybę. Tik norėtųsi, kad vargstančiųjų būtų kuo mažiau. Kad jų nebūtų dauguma.

– Ar tai nėra vargo adoracija, kaip kartais žmonės piktinasi: viską atiduokim vargšams, tegu parazituoja.

– Teisingos pagalbos užduotis – įgalinti žmogų gyventi savarankiškai. Pagalba visada gali būti tik laikina, bet kartais – būtina, kad žmogus nepalūžtų, turėtų už ko kabintis. Ir jeigu atsiranda galimybė kurti, planuoti ateitį, žmogus ne tik išlipa iš skurdo. Visų pirma jis vaduojasi iš depresijos, kitų smerkimo. Atsiranda noro gyventi, pasitikėjimo savo jėgomis.

Taip, papuolus į atskirtį yra pavojaus pradėti naudotis kitų pagalba ir net pradėti galvoti, kad turiu teisę į ją. Tačiau tai - iškreiptas vargšo paveikslas. Nesvarbu, turtingas esi ar nepasiturintis, anksčiau ar vėliau suvoki, kad vien savo jėgomis neįveiksi ne tik savo nuodėmingumo, bet ir mirties. Taigi visada Dievo akyse būsime Jo reikalingi. Socialiniai vargšai – ženklas, kad ir mes jiems priklausome.

– Paradoksalu, bet atskirties neišvengia ir aukšto statuso žmonės. Prireikus dažnas net negali kreiptis pagalbos - padėtis įpareigoja būti nepažeidžiamam.

– Išties, pareigos įpareigoja ir gali kilti rimtų sunkumų, priklausomybių problemų, kurias viešai pripažinus kyla grėsmė statusui. Vis dėlto, kai negali ar nenori pažvelgt į save tiesoje – kad ir kokios priežastys būtų – meluoji sau ir kitiems. Siekiant autentiško gyvenimo, anksčiau ar vėliau teks suvokti ir pripažinti - aš nesu Dievas. Esu vargšas. Nors materialiai turtingas, reikalingas Jo vedimo, gydymo.

Esu sutikęs nemažai turtingų žmonių, kurie suvokia nesą dievai. Kai save priimi kaip žmogų, o ne Dievą, nebelieka vietos puikybei, kitų žeminimui. Santykyje su kitu žmogumi tada elgiesi kaip žmogus, o ne kaip Viešpats, ponas ar statusas.

Pastebėjote, kad dažnai prisistatome – direktorius, vadovas. Net ir artimus žmones pristatydami sakome: čia mano vyras, mano žmona, tarsi nebūtų vardų, asmenų, vien pareigos, padėtis. Labai svarbu paaiškinti, kuriame rajone aš gyvenu, į kokias mokyklas eina vaikai. Visa tai rodo, kad mes stokojame autentiškumo - savęs ir kito matymo kaip unikalių asmenų.