Kino romantikas A. Žebriūnas ieškojo šviesiųjų žmogaus pusių

Šeštadienį Vilniaus Antakalnio kapinės priglaus žinomą Lietuvos kino režisierių, scenaristą Arūną Žebriūną. Jis mirė sostinėje rugsėjo 9-ąją nuo vėžio. Kino meistrui buvo 83-eji.

Šeštadienį Vilniaus Antakalnio kapinės priglaus žinomą Lietuvos kino režisierių, scenaristą Arūną Žebriūną. Jis mirė sostinėje rugsėjo 9-ąją nuo vėžio. Kino meistrui buvo 83-eji.

Įnešė daug naujovių

"Velnio nuotaka", "Riešutų duona", "Turtuolis vargšas...", "Kelionė į rojų", "Gražuolė", "Paskutinė atostogų diena", "Seklio Kalio nuotykiai" – tai filmai, kuriuos sukūrė A.Žebriūnas ir kuriuos matė ne viena Lietuvos žiūrovų karta.

Ne vieną naujovę A.Žebriūnas įnešė į Lietuvos kiną. Jis – vienintelis lietuvių režisierius, sukūręs tiek daug filmų vaikams ir apie vaikus. Juose daug filosofinių apmąstymų apie gėrį, blogį, svajones. Režisierius kūrė šviesų ir poetišką kiną. Svarbiausia, savo juostose žiūrovams nebruko primestų ano meto vertybių, nešlovino sovietinės sistemos ir Komunistų partijos veikėjų.

Taip pat A.Žebriūnas – iki šiol vienintelis lietuvių režisierius, sukūręs kino miuziklą. Tai – "Velnio nuotaka" pagal Viačeslavo Ganelino muziką. Savo vertės ir aktualumo ši juosta nėra praradusi iki šiol. Režisierius kinui atrado dvi žiūrovų pamėgtas gražias moteris – Vaivą Mainelytę "Velnio nuotakoje" ir Nelę Savičenko seriale "Turtuolis vargšas...".

Pagalba – tiesiai į aikštelę

"Ir pats žmogus, ir jo kinas įdomus. Todėl, kad jis buvo išsaugojęs  anų senų gerų nepriklausomybės laikų dvasią – buvo inteligentiškas, turėjo savo stilių. Tuo jis man imponavo, – sakė rašytojas Saulius Šaltenis, A.Žebriūnui parašęs filmų "Riešutų duona" ir "Kelionė į rojų" scenarijus. – Norint būti geru režisieriumi, reikia būti asmenybe. Jis ir buvo asmenybė. Jis darė tikrus dalykus – nekonjunktūrinius, nesovietinius. Jis užčiuopė žmogaus grynuolį."
Pats A.Žebriūnas labai vertino S.Šaltenio scenarijus – viešai yra pareiškęs, kad tai geriausias Lietuvos kino scenaristas.

Rašytojas prisiminė, kad ne kartą anonimiškai A.Žebriūnui yra atskubėjęs į pagalbą. Būdavo, reikia ką nors skubiai pakeisti. Tokiais atvejais režisierius pasitelkdavo į pagalbą S.Šaltenį, o šis tiesiog filmavimo aikštelėje pakoreguodavo kito rašytojo scenarijų – sukurdavo kokias dvi naujas scenas.

Gilinosi į gyvulio charakterį

Didžiulės sėkmės anuometėje Lietuvoje sulaukė ir "Riešutų duona" – juosta apie meilę ir vaidus, apie tiesos paieškas ir... karvę. A.Žebriūnas už tos apysakos užsikabino, kai pamatė Jaunimo teatre pagal ją Dalios Tamulevičiūtės sukurtą spektaklį "Škac, mirtie, visados škac". Žiūrėdamas spektaklį, jis labai kvatojo.

Ar A.Žebriūnas ir S.Šaltenis konfliktuodavo filmavimo aikštelėje?

"Ne, mes nekalbėdavome pakeltais balsais. Aš – nekonfliktiškas, o jis buvo inteligentiškas žmogus. Būdavo visokių anekdotinių situacijų, – prisiminė S.Šaltenis. – Aš nežinau, ar į aikštelę filmuoti atvesdavo tą pačią karvę, ar kitą, bet vis klausdavau, ar jis ją įsidėmi, ar jaučia gyvulio charakterį. Maudydavo ją šampūnu, ta karvė būdavo išprausta, graži.

Pavyko jam tas filmas. Po kiek metų nuvažiavau į Uteną – uteniškiai ant ežero kranto rengdavo susitikimus ir kiną rodydavo. Bijojau filmą žiūrėti – buvau tik jaunystėje matęs. Maniau, bus labai pasenęs. Bet pamačius tos mano baimės išsisklaidė. Pajutau, kad jame yra kažkas tikro."

Akyse pasirodydavo velniukai

"A.Žebriūno kinas man patinka savo lyriškumu, poezija. Man jis labai artimas. Jo filmai – šviesūs, teikia žmogui viltį. Iš jo filmų neišeidavai prastos nuotaikos – atvirkščiai, būdavo lengva širdy. Aš – už tai, kad menas žmogui teiktų viltį", – sakė aktorė V.Mainelytė. Jautrios sielos aktorę sujaudino režisieriaus – jos kino mokytojo – mirtis.

"A.Žebriūnas buvo įvairialypis. Jis buvo reiklus ir sau, ir kitiems. Iš pirmo žvilgsnio gal darė rūstaus žmogaus įspūdį. Bet kai nusišypsodavo ir akyse pasirodydavo velniukai, iš karto suprasdavau, kad jis to rūstumo ir piktumo turi mažiau, negu atrodo", – kalbėjo aktorė.

Filmas "Velnio nuotaka", kuriame V.Mainelytė suvaidino malūnininko Baltaragio dukterį gražuolę Jurgą, – jos vizitinė kortelė. "A.Žebriūnas mano kūrybinėje biografijoje turėjo ypatingą vaidmenį", – neslėpė ir pati aktorė. Ekranuose pasirodžius "Velnio nuotakai" jai pasipylė pasiūlymų iš įvairių kino studijų.

Kurti "Velnio nuotaką" visai kūrybinei komandai buvo įdomu, nes tai buvo dar nebandyta sritis. Nė vienas iš dramos teatro aktorių miuzikle nebuvo vaidinęs. Tos scenos, kurios turėjo būti filmuojamos rytoj, būdavo repetuojamos jau iš vakaro.

"Kadangi visi gyvenome viešbutyje, vakare susirinkdavome į jo kambarį, aptardavome būsimą sceną – kaip jis norėtų ją filmuoti, kaip mes įsivaizduojame. Kai ką netgi parepetuodavome, tuo labiau kad visi turėjome išmokti savo arijas. Kitą dieną žinodavome, kas ką daro. Tačiau dažnai būdavo ir improvizacijų – aikštelė, gamta, natūra kartais daug ką keičia. Bet esmę visada pagaudavome", – pasakojo aktorė.

O dabar padaryk prancūziškai

Režisierius buvo didelis estetas, labai jautė saiką, niekada neleisdavo pervaidinti, perspausti. Jis mokėdavo po repeticijos kitaip – netradiciškai – aktoriui pasakyti, ko reikėtų. Vaivai sakydavo: "Viskas gerai, tu čia viską neblogai darai, o dabar tai padaryk prancūziškai."

"Tai buvo mūsų paslaptis. Tai reiškė – suvaidink lengviau, žaismingiau, seksualiau. Tokios režisieriaus ir aktoriaus paslaptys labai brangios. Aplinkui niekas nesupranta, ką jis sako, o tu žinai", – šypsojosi Vaiva.

Anais laikais "Velnio nuotaka" sukėlė didžiulį ažiotažą. Kaip A.Žebriūnas reagavo į šlovę?

"Kuris menininkas nesidžiaugs, jeigu jo kūrinys pavyko? – retoriškai klausė aktorė. – Kai važinėdavome su filmu po Lietuvą, labai šiltai būdavome sutikti. Visada Arūnas pasidžiaugdavo ir mūsų, aktorių, darbais."

Be Jurgos "Velnio nuotakoje", V.Mainelytė atliko du visiškai skirtingus vaidmenis dar keliuose A.Žebriūno filmuose.

"Tai man ir brangu, kad jis man patikėjo visai skirtingus, charakterinius, vaidmenis: ir kaubojiškos motinos "Seklio Kalio nuotykiuose", ir prancūzų kalbos mokytojos juostoje "Turtuolis vargšas...". Ir vizualiai jie buvo visiškai kitokie nei Jurgos vaidmuo", – sakė aktorė.

Kovojo dėl aktorių ateities

N.Savičenko, atlikusi pagrindinį vaidmenį A.Žebriūno keturių serijų televizijos filme "Turtuolis vargšas...", kurį jis suko tuometės centrinės televizijos užsakymu, sakė, jog tas darbas – ryškiausias jos prisiminimas. Tai buvo pats pirmas jaunos aktorės filmas, kur jai buvo patikėtas pagrindinis vaidmuo. O režisierius – žinomas, patyręs kino meistras, autoritetas.

"Aikštelėje A.Žebriūnas buvo kaip psichologas – ir reiklus, ir švelnus, dalijosi savo patirtimi ir išmintimi. Ir man, ir Sauliui Balandžiui, ir Liubomirui Laucevičiui, kurie filmavomės tame seriale, jis linkėjo tiktai sėkmės. Man atrodo, kad tuo filmu mums buvo atidaryti vartai į kitas kino studijas, nes jis sulaukė didžiulės sėkmės. Žinau, kad su Maskva jam teko pakovoti dėl mūsų – jaunų aktorių", – prisiminė N.Savičenko.

Kino meistras žvalgydavosi ne tik į profesionalius aktorius. Jam, kaip ir italų kino legendai Federico Fellini, patikdavo žmonės "iš gatvės". A.Žebriūno juostose "Seklio Kalio nuotykiai" bei "Kelionė į rojų" vaidino ir dirigentas Donatas Katkus. Anot jo, tuomet kinas, jį kūrę režisieriai ir aktoriai buvo ypatingi žmonės – turėjo kitą statusą menininkų bendruomenėje.

"Visos panos žiūrėdavo į režisierius. Ta chebra buvo intelektualai, ne su bet kuo bendraudavo. Jie mąstė daug plačiau. Vytautas Žalakevičius buvo vos ne pusdievis, A.Žebriūnas – truputėlį kitoks, – kalbėjo Šv. Kristoforo kamerinio orkestro vadovas ir dirigentas D.Katkus. – Sakyčiau, A.Žebriūnas buvo sąžiningas režisierius, nepridirbo jokių nesąmonių, nors tada viską tvirtindavo Maskva. Jis sugebėjo praplaukti pro Maskvos užtvankas ir sukūrė puikių filmų. Jis gelbėjosi žaismu ir ironija."

Kaip muzikas atsidūrė vaikiškame seriale "Seklio Kalio nuotykiai"? Ko gero, šuo pakastas čia, kad D.Katkus su A.Žebriūno žmona dainininke Giedre Kaukaite buvo seni pažįstami – kartu studijavo tuometėje Konservatorijoje. Matyt, jos patartas į tą filmą režisierius pakvietė nemažai neprofesionalių aktorių. Ir tai puikiai suveikė.

Anot pašnekovo, A.Žebriūnas buvo labai savotiškas. "Jis turėjo ekraninį matymą. Žinia, režisierius atsakingas už bet kokią detalę, kuri parodoma. Bet jis mums leido žaisti – nenurodinėjo. Aš toje juostoje buvau Šlykštusis, – pasakojo D.Katkus. – Daugelį metų per kiekvienus Naujuosius metus tą filmą rodydavo centrinė televizija. Vaikams jis nepaprastai patiko. Jie žaisdavo. Ir mes žaidėme – buvome kaip vaikai. Jis iš mūsų sugebėjo išspausti viską, ko reikia."

Pats juokingiausias dalykas dirigentui yra tai, kad kai televizija parodė tą filmą, jis pradėjo gauti daug pasiūlymų iš įvairių kino studijų filmuotis. Bet neturėjo tam laiko. Tada D.Katkus grojo Vilniaus styginių kvartete – negalėjo visko mesti ir dviem mėnesiams kur nors lėkti į kino aikštelę.
"Tai buvo labai didelio intelekto žmogus. Talentingas jis buvo, rupūžė, – kaip visada žodžių kišenėje neieškojo D.Katkus. – Tik dabar pamatai, kad jis puikių dalykų padarė. Mes anais laikais ne taip juos vertinome, kaip dabar."

Architekto duonos neragavo

A.Žebriūnas gimė 1930 m. rugpjūčio 8 d. Kaune. 1955 m. tuomečiame Dailės institute baigęs architektūrą, gavo paskyrimą dirbti dailininku Lietuvos kino studijoje. Tačiau tapo ne kino dailininku, o režisieriumi. Savo juostose pradėjęs kalbėti apie tiesos ir gėrio ieškotojus, vėliau nemažai filmų jis sukūrė vaikams. Tačiau juos vadino filmais suaugusiesiems apie vaikus.

Lietuvoje prasidėjus Atgimimui, kino menininkas aktyviai dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje.

Per gyvenimą A.Žebriūnas pelnė daugybę apdovanojimų. Vien už filmą "Paskutinė atostogų diena" (1964 m.) jis pelnė tris prizus: "Sidabrines bures" Lokarno (Šveicarija) kino festivalyje (1965 m.), premiją VI Baltijos, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje Taline ir pirmasis iš Lietuvos režisierių – Didįjį prizą Kanų (Prancūzija) jaunimo filmų festivalyje.

Už filmą "Gražuolė" režisierius ir pagrindinė jo aktorė – mažoji Inga Mickytė – apdovanoti IV sąjunginiame kino festivalyje Minske (1970 m.).

Naktibalda" apdovanota diplomu už kūrybinius ieškojimus VII sąjunginiame kino festivalyje Baku, o 1974 m. sukurtas kino miuziklas "Velnio nuotaka" – IX sąjunginiame kino festivalyje Frunzėje. "Riešutų duona" įvertinta prizu už režisūrinio meistriškumo savitumą XI sąjunginiame kino festivalyje Jerevane.
Daugiausia sovietų laikais dirbęs režisierius buvo įvertintas ir šiandienėje Lietuvoje. 2010 m. A.Žebriūnas buvo apdovanotas "Auksinės gervės" statulėle už viso gyvenimo nuopelnus Lietuvos kinui. 2011 m. jam skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių