Ar galėjo toks akibrokštas prasprūsti saugumo darbuotojams pro akis? Kas yra šis vaikinas ir kodėl KGB prireikė būtinai nustatyti jo tapatybę?

Fizikas tapo spaustuvininku

Signataras, buvęs Užsienio reikalų ministras, diplomatas Petras Vaitiekūnas – tas pats vaikinas iš nuotraukos. 1988 m. jam buvo trisdešimt penkeri. Lietuvoje buvo ką tik įkurtas Sąjūdis. Didelė dalis žmonių tais metais gyveno pakiliomis nuotaikomis ir kur kas daugiau, nei anksčiau, svajojo. Vieni aptarinėdavo prasidėjusius pokyčius virtuvėse, o kiti drąsiai su kilusia banga ėjo prieš sovietinę sistemą ir buvo vadinami tikrų tikriausiais to meto revoliucionieriais.

„1988 metais, kai prasidėjo Gorbačiovo reformos, pertvarka, tada viskas ir prasidėjo. Estai buvo atvažiavę į Mokslų akademiją, pasakojo apie pertvarkos pradžią  Estijoje, pasakė, kad kuria Estijos liaudies frontą, tai ir Lietuvoje prasidėjo panašios kalbos, kad ir mums reikia panašaus judėjimo“, – pradžių pradžią atsimena pašnekovas.

Pradžioje, gavus  „Sąjūdžio žinių“ numerį, institute padarydavau po 10–15 kopijų. Paskui atsivėrė kitos galimybės, kai ant rotaprinto galėjai padaryti keliolika tūkstančių kopijų.

Prieš Sąjūdžio įkūrimą P. Vaitiekūnas ramiai dirbo Fizikos institute ir nė nesapnavo kad netrukus jo mokslininko karjera, bus baigta. Viskas prasidėjo, kai vieną dieną jis sutiko padaryti kelias nelegalaus laikraščio „Sąjūdžio žinios“ kopijas. Tuo metu Mokslų akademijoje dirbęs fizikas-teoretikas vaikščiojo į mitingus ir ilgainiui įsijungė į „Sąjūdžio žinių“ platinimo darbus.

„Pradžioje, gavus  „Sąjūdžio žinių“ numerį, institute padarydavau po 10–15 kopijų. Paskui atsivėrė kitos galimybės, kai ant rotaprinto galėjai padaryti keliolika tūkstančių kopijų“, – pasakoja P. Vaitiekūnas.

Netrukus vaikinas į nelegalios spaudos leidybos veiklą įsitraukė tiek, kad nebeturėjo nė minutės laisvo laiko dirbti savo tiesioginio darbo, už kurį jam vis dar mokėjo atlygį Fizikos institutas. Nelegalia laisvą žodį skelbiančia spauda P. Vaitiekūnas netrukus aprūpindavo ne tik didelę dalį Lietuvos gyventojų, bet ir buvusias Sovietų Sąjungos valstybes.

Mitingas, vos nesibaigęs smurtu

Paradoksalu, tačiau į KGB akiratį vyras pirmą kartą pateko toli gražu ne dėl spaudos. Nemalonumų jam pridarė būtent nuotraukoje įamžintas plakatas.

„Sąjūdyje aptarėme, kad Aukščiausioji Taryba ruošiasi priimti neteisingus sprendimus, ribojančius mūsų laisves. Namuose nusipiešiau plakatą, prisikabinau prie lentos, kuolą pritaisiau kaip rankeną ir atėjau. Užrašiau ant plakato: „Aukščiausioji Taryba – stalinistų prieglauda“, – drąsų plakatą prisimena P. Vaitiekūnas.

Tuo metu Lietuvoje jau buvo įvykę keli dideli Sąjūdžio organizuoti mitingai. Vienas jų – liepos 9 d. mitingas, kuris į Vingio parką sutraukė šimtatūkstantines minias. Žmonės rinkdavosi viešose vietose aptarti svarbiausių klausimų kone kas dieną. Visoje Lietuvoje jau steigėsi Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, žmonės būrėsi darbovietėse į Sąjūdžio rėmimo grupes. Ir štai staiga iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų atsklido žinia apie užmojus stabdyti įsibėgėjusį  traukinį. Ketinta apriboti gyventojų laisvę burtis į mitingus, susirinkimus ir demonstracijas. Sąjūdis suvokė, kad jei nebus mitingų, nebus ir Sąjūdžio, todėl nieko nelaukdami pradėjo planuoti demonstraciją prie Martyno Mažvydo bibliotekos.

Vienas Sąjūdžio įkūrėjų Arvydas Juozaitis atsimena, kad kvietimą į šį mitingą buvo išsiuntęs net Vilniaus miesto vykdomojo komiteto pirmininkui Algirdui Vileikiui.  Tai turėjo rezultatą – Arvydas Juozaitis ir Romualdas Ozolas buvo iškviesti pas Vileikį, kur jiems buvo pasakyta, kad mitingo būti negali. Susirinkime dalyvavo ir du saugumiečiai.

„Gureckas, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, paskaitė mums paskaitą kokia graži Tarybų Lietuva, jaunuoliai. Na, toks absurdas. O Vileikis buvo labai griežtas – turite mitingą atšaukti. O mes sakom, kad bejėgiai esame, nes jau pranešta, kad visi vis tiek susirinks“, – pokalbį su partiniais „bonzomis“ atsimena A. Juozaitis.

Arvydas pasakoja tomis dienomis jautęs nerimą, nes matė, kad aplink aikštę, kurioje planuojama mitinguoti, telkiamos kariuomenės pajėgos. Baimintasi blogiausio scenarijaus, kad nesankcionuotą mitingą valdžia gali nuspręsti išvaikyti panaudojusi smurtą. Todėl nutarta kuo skubiau ieškoti tvirto užnugario – pakviesti į mitingą visuomenėje gerbiamų žmonių, prieš kuriuos panaudoti jėgą nedrįstų net tuometinės valdžios atstovai.

Pašnekovas atsimena, jog buvo sukviesti garbūs akademikai bei poetas Justinas Marcinkevičius – garbių žmonių branduolys, dėl kurio šis mitingas pavyko.

„Po to priėjo prie manęs generolas su lampasais ir pasakė: „Mes jums šito neužmiršim“. Įrašė į failus dar vieną nuodėmę. Tai buvo labai svarbus Maskvos rankos pajutimas – jei ta kariuomenė tada mus būtų išvaikiusi – su kastuvėliais kaip vėliau Tbilisyje – gal tada būtų visai kitas judėjimas“, – grėsmingą visam Sąjūdžiui momentą atsimena Arvydas Juozaitis.

Trumpam į mitingą užsukti sumanė ir P. Vaitiekūnas. Jis prisimena, kad tuo metu Fizikos institute jo jau laukė naujausių „Sąjūdžio žinių“ maketai, kuriuos reikėjo nedelsiant atspausdinti. Į mitingą susirinkę žmonės juto, kad šįkart atmosfera kitokia nei įprastai. Aplinkui būriavosi kareiviai.

„Buvo kareiviai, bet nebuvo žmogaus, kuris priimtų sprendimą, kad mitinguotojus reikia sumušti ir areštuoti. Lyg ir Sąjūdis teisėtas, lyg ir teisinasi. Vienu žodžiu, valdžia byrėjo. Valdžia keistis nemokėjo ir negalėjo iš vidaus. Brendo pokyčiai iš bendruomenės, iš Sąjūdžio pusės“, – teigia P. Vaitiekūnas.